09/03/2010
Oras šian truputuką pasitaisė todėl sumintijom su drauge, kad reikia paslankioti po miestą. Na išgerti kavasiukės, šiaip… Sakau draugei: “užeinam į viešbučio restoraną, ten skanu”. “Ne”, sako draugė, “ten ilgai laukti reikia, pameni kaip ilgai undinėlės užkepėlės laukėm, kol undinėlę pagavo, kol iškepė, o aš laiko neturiu, geriau einam į piceriją”.
Į piceriją tai į piceriją. Ten salotos skanios, kokteiliai irgi skanūs. Nuėjom… Užsisakėm salotų: aš meksikietiškų, (labai skanios, aštrios, būtinai padarysiu kada) draugė silkės (sakė irgi skani), dar kokteilio egzotišku pavadinimu “Raudonosios mergelės pasivaikščiojimas” ir pamatėm desertą “Jūros arkliukas”. Nusprendėm paragauti.
Ir…
Salotas suvalgėm, kokteilį gurkšnojam ir laukiam to jūrų arkliuko. Laukiam ir laukiam… laukiam ir laukiam… Paskui aš sakau “Jūrų arkliukas pabėgo, kol naują sugaus, kol iškeps”. Paklausėm padavėjos, pasirodė, kad mergaitė pamiršo paduot užsakymą…
Na pagaliau atnešė tą jūros arkliuką… Na ten trapi tešlą, pertepta karamele, užlieta šokoladu ir pateikta su karameliniais ledais. Nieko blatno…Išvada: jei nenori ilgai užsisedėt nereikia užsakinėt patiekalų, kurių pavadinimuose yra paminėti jūrų gyviai… Ilgai juos gaudo…
Perskaičiau knygą “Džiulė ir Džiulija”, kurios autorė Julie Powell.
Moteriškė gimusi ir augusi Ostine, Teksase, nemažai mokėsi. Baigė dvigubas teatro bei grožinės literatūros rašymo magistro studijas ir su vyru išvyko į Niujorką. 2004 m. Julie staiga tapo nebe nevykusia Niujorko menininke, o sėkminga rašytoja. Jos sekmė paremta kulinariniu blogu. 
Apie ką knyga.
Trumpas turinys: “Baigianti trečią dešimtį, gyvenanti apleistame bute Kvinsio rajone, sekretore be karjeros perspektyvų dirbanti Džiulė Pauel jaučiasi beviltiškai įstrigusi. Negi jai teks tapti nevykėle namų šeimininke? Vienintelė viltis – ypatingas iššūkis. Mamos namuose Džiulė iš lentynos ištraukia apspurusią 1961 m. kulinarijos knygą „Įvaldant prancūziškos virtuvės meną“ ir pasižada: per vienerius metus ji išbandys kiekvieną Džiulijos Čaild receptą, visus 524. Nieko nepraleis ir nekeis, suras kiekvieną keisčiausią produktą, išmoks visų senovinių maisto gaminimo būdų. Ir visa tai aprašys tinklaraštyje kaip „Džiulės ir Džiulijos“ projektą. Bet pradėjusi nuo lengvutės bulvių sriubos ir išplaukusi į gilius Cervelles au Beurre Noir bei Rognons de Veau en Casserole vandenis, ji supranta, kad pažadą įvykdyti bus sunkiau, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio…”
Atsiliepimai apie knygą buvo neblogi. Aš tikėjausi, kad ir receptų bus. Bet, veltui tikėjausi… Valgio gaminimas aprašomas, pavadinimas prancūziškas, o taip nepritaikoma… Arba mano vaizduotė per menka.
Nepaliko man įspūdžio ta knyga… Bet nesigailiu kad perskaičiau.
Nekenčiu tokio oro… Na toks lapkričio viduryje gal ir būtų kenčiamas, bet rugsėjo pradžioj tai tikras nesusipratimas. Ir visi aiškinimai, kad galima šilčiau apsirengti man netinka…
Na tai žmogiška, nes žmonėms vis negerai: tai per karšta, tai per šalta, tai deimantai per maži, tai sriuba perskysta…
Mano katinukui irgi nepatinka. Vakar užsirausė megztinyje namiego tik snukutis kyšojo. Namiegas megztinį atėmė…Gaila jam…
09/02/2010
Vakar į kriauklę išpyliau beveik pusę stiklainio pieno. Nuimant dangtelį paslydo ranka…Gerai, kad ne ant gridų (kilimo) o į kriauklę…
Blogai, kad tuo metu kriauklėje tupėjo Rudolfėlis… Na kiek kliuvo, kiek nekliuvo, bet rudai rainai uodegai tai teko…
O naktį mažius nusprendė patikrinti kas gyvena centralinio krosnyje. Dabar Rudolfėlis smėlinai pilkas. Panašiai kaip ir aš
08/31/2010
Paskutinė vasaros diena. Atvirkštinė…
Labai kažkokia nesėkminga diena… Morališkai…
Ryte naujos megztos palaidinukės akis nubėgo. Pačioj matomiausioj vietoj… Ir neužsidėjau… Ir nesugalvoju kaip pataisyt…
Darbo krūviai mažėja, visos piktos kaip širšės, kurių lizdą išdraskė. Žodžio pasakyt negalima, kaltinimai… Je-vaje…
Filosofija… Kaip to už fotelio kakojančio katino: ” Žinau, kad negerai, bet gi niekas nemato, be to užkasiu”. Mano Rudolfėlis taip nedaro…
Vargšelį išeidama į darbą vonioje uždariau. Sėdėjo alkanas ir nesiusiojęs…
Ai, šian viskas negerai, bet gal bus kitaip…
O kad nusiraminti pietums pagaminau vegetarišką daugiaryžį. Jo gaminimas mane ramina, nes ten reikia daug maišyti…
O daugiaryžis paprastai gaminasi, tik šį sykį vietoj mėsos dėjau voveraites ir dar morkų pridėjau. O vietoj aguročiaus dėjau baklažaną naminį.
Gerai gavosi.
Beje, naminio, savo išauginto baklažano skonis labai skiriasi nuo parduotuvinio.
Užderėjo šiemet man bazilikas. O aš jį mėgstu… Visur kraunu. Ir visur jis man tinka. Todėl radus vienam tinklapyje kad iš baziliko galima išvirti uogienę neatsilaikiau. Tiesa tą uogienę aš patobulinau (o gal sugadinau, bet man ji labai skani).
Taigi du apelsinai, keturios citrinos, 2 kg cukraus ir 1 pokelis uogienių tirštiklio, 400 ml vandens ir bazilikų. Čia jau kas kiek turi, aš dėjau 150 gramų. ( Specialiai pasvėriau).
Nulupame apelsinus ir citrinas, supjaustome kubeliais ( gabalėliais) užpilame cukrumi ir vandeniu ir verdame ant mažos ugnies po užvirimo 5 minutes. Pamaišant. Sudedame baziliko lapelius ir verdame maždaug 20 minučių, o jei norim tirštesnės uogienės tai 30 minučių. Tada nukošiame ir citrinas, apelsinus bei baziliką sudedame į stiklainį kokį mažą. (Labai skanu paskui čiulpti). Į sirupą supilame tirštiklį ir paverdame išmaišę kokias 5-7 minutes. Tada į stiklainius.
Ragautojai spėliojo kas per daiktas… Gyrė, bet iš ko pagaminta neatspėjo 
O aš netyčia valgiau šitą bazilikiną su rūkyta šonine ir agurku.
Pikantiška…
08/28/2010
Yra komedija ir yra drama… O jei kartu kas gaunasi? Sudurtinis žodis dramedija… Kartu drama ir komedija.
Kaip man šiandien… Maksimoje pirkau grietinę. Vietoj grietinės paėmiau naminį rūgpienį. Namie rūgpienio daug daug ir dar skanesnio… O grietinės nėr… O vyro priprašiau, kad miltinių blynų iškeptų. Aš juos labai mėgstu su rūkyta lašiša ir grietine. Bet vietoj grietinės – pirktinis naminis rūgpienis. Galima valgyt, bet ne tas… ne tas…
O aš kaulinau: “Iškepk, iškepk…”
Na tiesiog dramedija…
08/27/2010
Buvo svečių… Buvo šaunu… Net trys kartus kepiau pyragą… Nebeliko.
Svečio sulaukė ir mano Rudolfėlis. Atvažiavo šuniukas.
Valio, valio, valio… Yr su kuo žaisti.
Pradinė pažintis: 
Na, gal reik pasibučiuot ar ką…
Bet geriau ką…
Taigi buvo linksma
08/26/2010
Teko pabendrauti su lituanistėm – lietuvininkėm. Su pora Viena labai pribloškė savo požiūriu. Na gal aš kvaila, bet… Aš kai skaitau knygą ieškau minties, niuansų, psichologijos, veiksmo. Tada skaitydama mąstau patiko man ar nepatiko. Kas patiko, kas nepatiko…
O va viena lietuvninkė pasakė, kad ji skaitydama nagrinėja knygos kalbą. Ir jei yr kokių vertiminių netikslumų ar ko ji net negali skaityti knygos, nes ji (knyga) pradeda nervinti ją kaip lietuvių kalbos puosėlėtoją ir visai nesvarbu koks tos knygos siužetas.
Aš kaip gimusi blondine susimąsčiau, kiek dabartinių lietuvių rašytojų, tų žymių, tų pripažintų neišlaikytų dabartinio lietuvių kalbos egzamino? Ir kiek tų nepripažintų – neišlaikytų? Dėl įvairių priežąsčių: originalių minčių, kitokios sakinio struktūros, stiliaus ar dar ko…
