Oras šian truputuką pasitaisė todėl sumintijom su drauge, kad reikia paslankioti po miestą. Na išgerti kavasiukės, šiaip… Sakau draugei: “užeinam į viešbučio restoraną, ten skanu”. “Ne”, sako draugė, “ten ilgai laukti reikia, pameni kaip ilgai undinėlės užkepėlės laukėm, kol undinėlę pagavo, kol iškepė, o aš laiko neturiu, geriau einam į piceriją”.

Į piceriją tai į piceriją. Ten salotos skanios, kokteiliai irgi skanūs. Nuėjom… Užsisakėm salotų: aš meksikietiškų, (labai skanios, aštrios, būtinai padarysiu kada) draugė silkės (sakė irgi skani), dar kokteilio egzotišku pavadinimu “Raudonosios mergelės pasivaikščiojimas” ir pamatėm desertą “Jūros arkliukas”. Nusprendėm paragauti.

Ir…

Salotas suvalgėm, kokteilį gurkšnojam ir laukiam to jūrų arkliuko. Laukiam ir laukiam… laukiam ir laukiam… Paskui aš sakau “Jūrų arkliukas pabėgo, kol naują sugaus, kol iškeps”. Paklausėm padavėjos, pasirodė, kad mergaitė pamiršo paduot užsakymą…

Na pagaliau atnešė tą jūros arkliuką… Na ten trapi tešlą, pertepta karamele, užlieta šokoladu ir pateikta su karameliniais ledais. Nieko blatno…Išvada: jei nenori ilgai užsisedėt nereikia užsakinėt patiekalų, kurių pavadinimuose yra paminėti jūrų gyviai… Ilgai juos gaudo…