Simbolika

Turiu du simbolius, kurie skirtingais laiko tarpais vis lydi mane. Na kaip talismanai… Įsipina į mano gyvenimą, sapnus, mintis…

Tai Gyvatė ir Drugelis… Kartais pagalvoju, kad save galiu palyginti su gyvate 🙂 Mėgstu šilumą, saulę… niekada pirma nepuolu, bet jei užlipa ant uodegos, tai skolinga nelieku. Nesu kerštinga, jei mane įskaudino, tai … atkeršiju ir galime draugauti toliau 🙂

Šiaip simbolikoje gyvatė Gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis. Gyvatė – amžinybės simbolis, bet man ji patinka dar ir dėl to, kad reiškia pagundą. Ji pati gundo… Krikščionybėje gyvatė simbolizuoja pagundas arba dvasines abejones, trukdančias siekti užsibrėžto tikslo. Neveltui Biblijoje rašoma, kaip gyvatė Ievai ir Adomui davė uždraustą vaisių, dėl kurio jie buvo išvyti iš rojaus. Kiti sako, kad ten žaltys buvo, bet juk jie ( gyvatė ir žaltys) artimi giminiečiai jei neklystų.

Ir apskritai gyvatė Gyvatnešio simbolis. Ant Gyvatnešio ir Šaulio žvaigždynų ribos yra galaktikos centras.  O man pasitaikė, laimė ar nelaimė, gimti po šiuo ženklu.

Tai lyg ir paaiškinti galima potraukį šiam ženklui ar simboliui.

O drugelis? Toks švelnus, margaspalvis, lengvabūdis tvarinys… Kas gali būti švelniau ir trapiau už netikėtą praskrendančio drugelio prisilietimą?  Ir simbolikoje Drugelis – prisikėlimo ir nemirtingumo simbolis. Per gyvenimą drugelis ne kartą keičia pavidalą: iš kiaušinėlio išsirita vikšras, jis virsta lėliuke ir tik po to – drugeliu.

Senovės Graikijoje ir drugys, ir siela buvo įvardijami vienu žodžiu. Ir aplamai Fėjos, sapnai ir Hipnas miego dievas, buvo vaizduojami su drugelių sparnais. Japonijoje ir Kinijoje drugelis ir dabar išliko tiesioginiu moteriškumo simboliu, taip pat reiškiančiu gyvenimo malonumus bei pakilią nuotaiką. Senovės romėnai tikėjo, kad drugeliai – tai atgiję žiedai, kurie pakilo nuo savo stiebo. Japonijoje drugelis simbolizuoja tai, kas žmogaus gyvenime yra geriausia ir pamatyti drugelį – laimę nešantis ženklas. O štai senovės Indijos legenda byloja, kad drugelis – tai dvasia, kuri pateko į rojų. Dievas pasiuntė ją į žemę, kad ši atliktų paštininko vaidmenį. Ir drugeliui tyliai sušnabždėjus savo norą, jūsų pageidavimas ant peteliškės sparnų bus nugabentas tiesiai pas dievus, ir visos svajonės būtinai išsipildys.

Kartais man atrodo, kad Laimė – tai drugelis: gaudydamas niekaip jo nesugausi, bet jeigu ramiai sėdėsi, jis galbūt nutūps tau ant peties…

Taigi… Gyvatė ir Drugelis… Tokie skirtingi ir tokie panašūs…

 Gyvatdrugys

Vaizduotės triukai

Kartais tenka pasitelkti savo vaizduotę. O ji pas mane laki laki 🙂

Va kartais ima žmonės ant manęs rėkti. Kartais be reikalo, kartais … Kartais imu ir pasitelkiu į pagalbą savo vaizduotę. Žmogėnas ant manęs rekia, o aš įsivaizduoju, kad paimu paplavų kibirą, prieinu ir žiūrėdama į jį išpylu tą kibirą rėksniui ant galvos. Srutos sruva, anas rėkia. Na dabar bent jau aišku kodėl…

Tiesa nevisada spėju pasitelkti vaizduotę. Labai jau mane psichologiškai pyktis gniuždo, bet jei spėju…

Dar vaizduotę pasitelkiu, kai reik kalbėt, bendraut ar kokius reikalus tvarkyti su arogantiškais snobais. Na tokiais, kurie sau labai labai svarbūs… Jie tokie išdidūs, o aš imu ir isivaizduoju juos kabinete  ( ar kur kitus) be drabužių…

Na jei be drabužių, tai ar gali būt orus?

Išmintis

Jei jau pradėjau apie pasakas, tai ir pratęsiu:)

Nuo vaikystės mano pats mėgstamiausias herojus Mikė Pūkuotukas. Net nežinau kodėl… Gal, kad naivus, gal, kad biškį savanaudis, gal kad kvailas, bet kai pasako, tai tiesiai į tašką…

Va ir ugdytinius savo stengiuosi įvesti į Mikės Pūkuotuko pasaulį …

Net žaidimą tokį žaidžiame. Turiu aš nusipirkus knygelę Pūkuotuko išmintis: “Protingos Labai Mažo Protelio Meškiuko Mintys”. Va ir pamokos pradžioje atsiverčiame kurį pakliuvo puslapį ir perskaitome citatą. (Čia su viena grupe)

Šiandien pakliuvo tokia citata “Pats geriausias būdas eilėms rašyti – leisti daiktams susirikiuoti, kaip jie nori”

O šiandien kontrolinis 🙂

Pasakos

Nuo vaikystės mėgstu skaityti pasakas. Net ir dabar sulaukusi … amžiaus joms neatsispiriu.  Skaitau, o paskui mastau…, kad kiekvienoje pasakoje yra dalis realaus gyvenimo. Kaip ir muilo operoje. Juk jei paimtų statistinę Lietuvos moterėlę, nufilmuotų jos kasdienybę, bet apvilktų gražiais rūbais, oi kokios aistros kirbėtų…

Bet aš juk apie pasakas…

Va, skaičiau vaikystėje Jonuką ir Grėtutę, baisiai gailėjau, kai į raganos namus papuolė. Na ką jau jie tokio padarė… Atsilaužė pyraginio namelio, nulaižė šokoladinę tvorelę…   Tai alkani buvo…Reik tuoj imt uždaryt, kepti… O va visai neseniai kaimynų “chunveibinai” nuniokiojo mano draugės tulpes. Išlaužė, sutraiškė… Ir supratau raganos jausmus. Ji gal visą gyvenimą statė savo svajonių namelį. Gražino… O čia atklydo nenaudėliai ir puolė niokioti. Bet kas gali suraganėti…

Ir pamotę, kuri podukros atsikratyti norėjo suprantu. Atitekėjo jauna, graži kraičio tik stebuklingą veidrodėlį turėdama. Gražiausia rūmuose jautėsi, visų žvilgsniai krypo. Juk  visos mes rytais veidrodėlio klausiame, “Kas pasaulyje gražiausia…”  ir visos norime atsakymo “Tu, tu gražiausia…” Tik ne visos tai sau prisipažįstame. Va ir pamotei pasakė veidrodėlis, kad užaugo konkurentė, staipysis, kraipysis gerbėjus vilios. Taps pamotė antraeile asmenybe. Sens rūmuose vis labiau vieniša tapdama…  Moteriškas jos poelgis, oi koks moteriškas…

Va ko nesuprantu dabar, tai Raudonkepuraitės mamos. Labai neatsakinga motera buvo. Išleisti mažą mergaitę per mišką, vieną. Ir dar prikrovus krepšį kvepiančių mėsa pyragėlių. Kas kad įspėjo su Vilku nekalbėti… Maži vaikai patiklūs…

Ir va dabar supratau, kodėl man baisu būdavo kai skaitydavau Sniego Karalienę ir priskaitydavau iki tos vietos, kur Gerda ieškodama Kajaus pakliūva į užburtą sodą. Lyg tai vieta, kur Gerdai niekas negrėsė. Sodas,  kalbančios gėlės, miela tetulė, kuri sustabdė laika. Ramuma. Tik kalbančios gėlės kalbėjo su mirusiais, o paskui su Gerda. Ir pats gyvenimas stovėjo vietoje, nesikeitė… Amžina vasara….

Nežinau, kodėl parašiau… Užėjo kažkas ir tiek…

Kas tos katės

Prieš tūkstančius metų katės buvo garbinamos kaip dievai. Jos niekuomet šito neužmiršo. Katės yra protingesnės už šunis. Negalite priversti aštuonių kačių tempti per sniegą rogutes. Netgi vienos negalite:) Nes katės daro ką nori ir kada nori. Šunys tiki, kad yra žmogiški. Katės tiki, jog jos yra Dievas. Žmonės, nekenčiantys kačių, kitame gyvenime atgims pelėmis.

Taip Jiems ir reikia…

Mintys ir prisiminimai…

Mano draugės vaikai patalogiškai nemėgsta sriubos.  Na, tikrai, valgyti sriubą jiems didelių dideliausia bausmė. Draugės  dukra pasake, kad geriau valgytų sraiges su česnakais negu šliurptų sriubą. Draugė pasiūlė nueit į mišką ir pasirinkti, esą pagamins. Mergaitė į ašaras…

Kadangi vaikai ne mano, kodėl nepabūti gerai…  Padėt užglaistyt konfliktą. Na  apsimest taikos balandėle su kažkokio augalo šakele snapelyje. Veidmainė aš kažieno akimis žiūrint…

Tik prisiminiau, kad mano pačios angelėliai irgi sriubos nemėgo. Visaip ją papildydavo, kad sriubytė galų gale tapdavo visai nepanaši į sriubytę…

O jei keliaut prisiminimų keliu tolyn… Oi kur nuves tas geltonų pienių ( ne plytų) kelias … Reik būt teisingai aš irgi nemėgau ir nelabai mėgstu sriubą…

Vartydama senus užrašus radau tokius pakraigaliojimus. Rašyta, braukyta… bet įskaitoma…

MINTYS PRIE SRIUBOS

Kaip norėčiau didelę musę paversti mažu drambliuku ir ant jo atsisėdus išplaukti į jūrą medžioti sliekų.
Sugrįžus lėkštėj sužvejoti didelį liūdną banginį ir banginio pilve padainuoti su penkiais mažučiukais pingvinais.
Tam banginiui reikėtų padėti nes jis liūdnas ir kiauras kaip rėtis.
Gal mama būti jam aš galėčiau? Aš – mama, o pingvinai – tėčiais?
Nuplukdytų jis mus į padanges atiduotų baltiems debesėliams ant kurių mes linksmai pakybotume prisegti raudonom sąvaržėlėm.
Ir nukristume į Antarktidą kur labai daug laimingų vaikų, nes pingvinų karalius Gvinpidas jiems kas rytą duoda ledų.
Pasikviesčiau ten dramblį iš Afrikos ir žirafą, ir kakadu.
Atiduočiau jiems savo sriubą, nes jiems šalta, o man neskanu.

Marmaliakas

Šiandien turėjau laisvadienį. Na tokią dieną, kai nereikejo eiti į darbą. Todėl turėjau laiko, o paskui jo nebeliko. Todėl pietums sumaniau pagaminti tokį marmaliaką.

Dvi morkas supjausčiau kubeliais, dvi paprikas supjausčiau kubeliais, du svogūnus žiedeliais, o du pomidorus supjausčiau kubeliais ir išėmiau skystąją dalį, kad kepant netęžtų.. Vieną saliero stiebą supjausčiau gabaliukais. Sudėjau kepti į storadugnę keptuvę su dangčiu. Kepiau ant mažos ugnies. Šį sykį supjausčiau nedideliais gabaliukais kiaulieną (aną sykį dariau su vištiena, pasitaikius progai pabandysiu tą patį padaryti su lašiša) Kai daržovės jau buvo apkepusios sudėjau mėsą. Supjausčiau gabalą kopūsto. Šiaip rekomenduočiau dėti kinietišką kopūstą, bet tinka ir mūsų lietuviškas. Sudėjau kartu su mėsa į keptuvę ir gerai ismaišiau. Tada truputį pakepus įpyliau po tris šaukštus valgomus sojų ir vončesterio padažo ir vėl išmaišiau. Uždengiau dangčiu ir ant mažos ugnies pamaišydama troškinau maždaug 35 minutes. Tada užbėriau žalių laiškinių svogūnų ir šviežių krapų. Va druskos nedėjau, bet jos man ir nereikėjo.

Skaniausia valgyti su ryžiais.

Proporcijų tikslių nerašau, bet gaunasi pakankamai daug 🙂

Tema

Šiandien darbui sugalvojau temą. Parašyti laišką pro-pro-pro-pro-prosenelei.

Įsivaizduoti, kad jai tiek metų kiek rašančiam dabar ir papasakoti apie savo gyvenimą ir rūpečius lyginant su jos gyvenimu ir rūpesčiais.

Pamurmėjo ir pradėjo dirbti.

Lauksiu rezultatų.

Pasidarė įdomu, o ką parašyčiau aš pati……..

Eksperimentinis pyragas

Šian eksperimentavau kepdama pyragą. Šiaip turiu pastovų receptą, kuris vadinasi “Citrinukas”. Kepu jį duonkepėje, bet sėkmingai galima išsikepti ir paprastoje orkaitėje. Duonkepės privalumas tas, kad nereikia tešlos marmaliuoti plaktuvu ir žiūrėt ar pyragas nepridegė.

“Citrinuko” receptas

100 gramų sviesto. Supjaustome gabalėliais ir sudedame į duonkepę ( jei kepame orkaitėje storai ištepame skardą ir pabarstome džiuvesėliais. Likusį sviestą paliekame)

4 kiaušinius išplakame su 300 gramų cukraus ir 100 ml pieno ir 1 arbatinį šaukštelį druskos. Plakame maždaug 5 minutes nustatę didžiausią mikserio greitį. Supylame į duonkepę. (supylame į dubenį) Įpylame 1/2 kg miltų. 2 pokelius prancūziškų kepimo miltelių. Išspaudžiame 1 citriną + nutarkuotą žievelę. Jei kepame duonkepėje įjungiame duonkepę ir laukiame kol pyragas iškeps.

Jei kepsime orkaitėje produktus esančius dubenyje plakame mikseriu ilgai ilgai ( maždaug 20 minučių) kol tešlos padideja trigubai. Tešlą supyliame į skardą ir ant viršaus utarkuojame likusį sviestą. Kepame 225 laipsnių karštumo orkaitėje maždaug 45 minutes.

O siandien paeksperimentavau. Rezultato dar nežinau. Išeidama į darbą palikau aušti.

Eksperimento eiga: rabarbarų stiebus supjausčiau kubeliaus, pabarsčiau cukrumi.   1 stiklinė rabarbarų 3 šaukštai cukraus. Dar įdėjau stiklinę sausų pusryčių su vaisiais ir du šaukštus spanguolių sirupo.  Palaikiau per naktį.

Toliau viską dariau kaip kepdama CITRINUKĄ.

Rezultatą sužinosiu grįžusi iš darbo

 

Pavasariniai balandėliai

Ilgą laiką mano šeimoje balandėliai buvo pats nemėgstamiausias patiekalas. Lengvai paruošiamas, sotus, bet… Išgirdę, kad pietums bus troškinti balandėliai šeimynykščiai draugiškai ir vieningai sakydavo fui… Ir jokie įtikinėjimai, kad kopūstai sveika, ryžiai irgi, nepadėdavo 🙂

Dabar aš irgi rupšiu balandėlius, tik visi juos mėgsta. Ir paslapties jokios: mano balandėliai gaminami ne iš kopūsto, o iš rabarbaro lapų.

Gamyba labai paprasta. Paimame rabarbaro lapus ir trupučiuką nupjaustome gyslas. Perliejame karštu ( ne verdančiu vandeniu) kad lengviau lankstytusi lapas. Tik, gink dieve,  nesušutiname.

Paruošiame įdarą. Kiaulienos mėsą sumaišome su ryžiais, tarkuotomis per rupią tarką morkomis, paprika ir svogūnų laiškais. Padruskiname, papipiriname įdedame prieskonių ir įpilame karšto vandens. Viską gerai išmaišome.

Tada sukame įdarą į rabarbalapį pavoliojame kukurūzų miltuose ir dedame į indą kuriame troškinsime. Aš dažniausiai troškinu molinėje puodynėlėje  mikrobangų krosnelėje, nors vakar troškinau elektrinėje orkaitėje storasieniame puode.  Sudėję balandėlius į indą įpylame padažą kurį gaminu taip: 2 arbatiniai šaukšteliai alyvos, 100 gramų liesiausios grietinės, vandens, kad prisemtų balandėlius. Jei liko įdaro irgi sudedu ant “paukštelių”. Troškinu maždaug 45-50 minučių.

Valgome su bulvėmis.