Jaunystėje įsimylėję imdavome skraidyti padebesiais – visas pasaulis atrodė mielas ir vertas meilės, o bėdos ir problemos išnykdavo kažkur už horizonto? Nuostabus jausmas, ar ne?

O kartais imi ir ištrauki prisiminimus iš vaikystės, kaip iš kokios senos skrynios. Truputi paplėkusius, truputi papelijusius, truputi tokius gal ir nereikalingus: “Mama visada sakė, kad iš manęs nieko gera nebus: „Lėta, nedaili, nesukta, kas mintyse tas ant liežuvio, rėžia viską į akis be jokios diplomatijos…”, bobutė pritardavo: ir plaukeliai ryžavoti, ir kojelės šleivos, ir liesa be galo, maistas į kūną neina, šerk nešėrus”. Net tėvas supykęs rėždavo: „Kvaila per visą pilvą!” O kitą dieną, žiūrėk, džiaugiasi manimi ir saulute vadina…”

Kol buvau maža tai ne taip ir rūpėjo, su kiemo berniūkščiais laipiojau stogais ir gaudžiau katinus. Va jiems nerūpėjo, kad aš ne tokia kaip kiemo mergelės. Susipykus paleisdavau į darbą nagus, būdavau apšaukta ragana ar ryža kate. O paskui vėl susitaikydavom ir valgydavom juodą duoną mirkyta vandeny ir storai apibarstyta cukrumi. Ir kąsdavom paeiliui iš vienos riekės kol nelikdavo.

O paskui aš užaugau. Ir pradėjo rūpėti.

O klausimas liko. Kokia aš? Ne tokia ar kitokia

kitoksangelas