Mėlynbarzdžio vaikai
02/04/2010
Pastaruoju metu vis sąryšiai. Visai nesenai rašiau apie ”Motulės Žąsies pasakas” ir mėlynbarzdį, o visai nesenai užverčiau Renatos Šerelytės knygą “Mėlynbarzdžio vaikai”. Knyga paliko dvejopą įspūdį.
Patiko.
Nepatiko.
Ne vistik labiau patiko.
Knygoje trys pasakotojai, trys požiūriai į gyvenimą, trys likimai. Mirusi motina, dukra ir sūnus. Nulaužta šaka ir dvi jos atžalos. Girdime kiekvieno nuomonę, gilinamės į kiekvieno mąstymą. Romane mirusi motina yra tarytum Mėlynbarzdžio žmona, o sūnus ir dukra – jo vaikai. Stebime jų išgyvenimus, požiūrį į tuos pačius dalykus, kiekvieno skirtingą. Kažkur romano viduryje telieka dukros pasakojimas ir jos išgyvenimai, pabaigoje atsiranda dar vieno vaiko paveikslas, kuris buvo atskirtas nuo šeimos.
Knygoje pagrindiniai veikėjai gyvena be vardų ar kitos tapatybės. Kiekvienas iš jų turi savo charakterį, savybes, pagal kurias galima atpažinti, nuspėti jų elgesį. O va šalutiniai veikėjai, tie kurie paryškina pagrindinių veikėjų asmenybes visi su vardais… Kai kurie ir su pavardėmis, įdomiai skambančiomis
Romano veikėjų gyvenimas bjaurus – herojus slegia aplinka, jie susiduria su prievarta, nepatiria meilės, gyvenimas purvinas, pilnas nelaimių. Moteris kenčia pažeminimą, girto vyro patyčias. Ir išmaino liaudiškai sakant pagalį ant šakalio: nepabūgusi palikti vyrą Lietuvoje, išvyksta į Rusiją pas kitą ieškoti geresnio gyvenimo. Tačiau apie geresnes sąlygas net kalbėti neįmanoma. Išeitis tik viena: savižudybė.
Kitos išeities neranda ir josios sūnus. Tai nesuprastas žmogus, nerandantis savęs, o ir neieškantis. Brolis savo šeimoje, aplinkoje jaučiasi svetimas. Brolis jaučiasi per daug silpnas, apatiškas, suvaržytas, jog bandytų priešintis gyvenimui. Per daug bijo žmonių ir pasaulio. Išeitis ir vėl ta pati: savižudybė.
Sesuo visiška priešingybė broliui, tėvui. Ji nepabūgsta palikti šeimą. Atrodo, jog Vilniuje jai neblogai sekasi: lituanistikos studijos, darbas leidykloje, knygos išleidimas, šeima, vyras, vaikai. Bet… Nesvarbu kuo tampi, kaip gyveni, kiek patyrei, vis tiek niekada nepabėgsi nuo savo praeities išgyvenimų. Belieka išprotėti, stebėti viską iš šalies.
Perskaičius lieka slogus įspūdis. Ir knyga skaitosi labai sunkiai.
Ir kankina klausimas: ar įmanoma nugalėti baimę gyventi?

inga said,
Vasaris 8, 2010 @ 15:13
Įdomiai taip paskaičiau, ir tokia mintis atėjo į galvą, kodėl tie lietuviai tokias knygas rašo? Čia kaip, toks mūsų gyvenimas, ar čia toks literatūros menas išeina? Ar čia lietuvių gyvenimas kaip pasaka, o pasakos visos baisios būna… Ar čia su lietuviais nieko benra neturi… Na nežinau, juk knygos net neskaičiau, na bet ir ranka nekiltų skaityti, labai jau slogiai viskas skamba…
Virgilija said,
Vasaris 8, 2010 @ 15:33
Būna baisių pasakų. Bet pasakos, net ir baisios laimingai baigiasi. Tuo jos ir skiriasi nuo gyvenimo. Kodėl lietuviai taip niūriai rašo, nežinau. Gal tai nacionalinis būdo bruožas į viską žiūrėti per dūmais aprūkusius stiklus ir net ten kur švaru stengtis surast lašiuko purvo.
Materialėjam, niekas nenori būt romantiku, nes bijosi , kad apšauks don Kichotu. Juk kaip sako: “Ačiū, ačiū, kam tos gėlės. Gi bulvės žydi”.