Pastaruoju metu vis sąryšiai. Visai nesenai rašiau apie  ”Motulės Žąsies pasakas” ir mėlynbarzdį, o visai nesenai užverčiau Renatos Šerelytės knygą “Mėlynbarzdžio vaikai”. Knyga paliko dvejopą įspūdį.

Patiko.

Nepatiko.

Ne vistik labiau patiko.

Knygoje trys pasakotojai, trys požiūriai į gyvenimą, trys likimai. Mirusi motina, dukra ir sūnus. Nulaužta šaka ir dvi jos atžalos. Girdime kiekvieno nuomonę, gilinamės į kiekvieno mąstymą. Romane mirusi motina yra tarytum Mėlynbarzdžio žmona, o sūnus ir dukra – jo vaikai. Stebime jų išgyvenimus, požiūrį į tuos pačius dalykus, kiekvieno skirtingą. Kažkur romano viduryje telieka dukros pasakojimas ir jos išgyvenimai, pabaigoje atsiranda dar vieno vaiko paveikslas, kuris buvo atskirtas nuo šeimos.

Knygoje pagrindiniai veikėjai  gyvena be vardų ar kitos tapatybės. Kiekvienas iš jų  turi savo charakterį, savybes, pagal kurias galima atpažinti, nuspėti jų elgesį. O va šalutiniai veikėjai, tie kurie paryškina pagrindinių veikėjų asmenybes visi su vardais… Kai kurie ir su pavardėmis, įdomiai skambančiomis :)

Romano veikėjų gyvenimas bjaurus – herojus slegia aplinka, jie susiduria su prievarta, nepatiria meilės, gyvenimas purvinas, pilnas nelaimių. Moteris kenčia pažeminimą, girto vyro patyčias. Ir išmaino liaudiškai sakant pagalį ant šakalio: nepabūgusi palikti vyrą Lietuvoje, išvyksta į Rusiją pas kitą ieškoti geresnio gyvenimo. Tačiau apie geresnes sąlygas net kalbėti neįmanoma. Išeitis tik viena: savižudybė.

Kitos išeities neranda ir josios sūnus. Tai nesuprastas žmogus, nerandantis savęs, o ir neieškantis. Brolis savo šeimoje, aplinkoje jaučiasi svetimas. Brolis jaučiasi per daug silpnas, apatiškas, suvaržytas, jog bandytų priešintis gyvenimui. Per daug bijo žmonių ir pasaulio. Išeitis ir vėl ta pati: savižudybė.

Sesuo visiška priešingybė broliui, tėvui. Ji nepabūgsta palikti šeimą. Atrodo, jog Vilniuje jai neblogai sekasi: lituanistikos studijos, darbas leidykloje, knygos išleidimas, šeima, vyras, vaikai. Bet… Nesvarbu kuo tampi, kaip gyveni, kiek patyrei,  vis tiek niekada nepabėgsi nuo savo praeities išgyvenimų. Belieka  išprotėti, stebėti viską iš šalies.

Perskaičius lieka slogus įspūdis. Ir knyga skaitosi labai sunkiai.

Ir kankina klausimas: ar įmanoma nugalėti baimę gyventi?