Nesenai perskaičiau Mary Higgins Clark knygą “Gražus ir šaltas veidas”.

Po rimtų lietuvių autorių knygų, po pseudo istorinių romanų ir filosofinių paskaitymų įsigeidžiau lengvo švelnaus detektyvo. Tokio, kur žmogžudystė aprašoma miglotai, švelniai be žiaurių realistinių išdėstymų.

Na tokio detektyvo, kur laukia netikėtumai, kur norisi sužinoti greičiau kas ir kaip, kur yra pasvarstymai apie gėrį ir blogį…

Negaliu pasakyti, kad “Gražus ir šaltas veidas” yra literatūrinis – detektyvinis šedevras, bet atsipalaidavimui su knyga visai tinkamas.

Trumpa anotacija su pamąstymais:

Prokurorė Kerė Makgrat atnaujina seną bylą, kuria susidomi, kai su dukrele atsiduria plastinės chirurgijos klinikoje. Kai gydytojo laukiamajame Kerė pastebi gražią, kažkur matytą moterį – ją apima neįveikiamas déjà vu pojūtis.  Vėliau ji dar kartą pamato kitą moterį, bet tuo pačiu veidu. Netikėtai ji prisimena – ši moteris panaši į Siuzaną Riardon, daugiau nei prieš dešimt metų įvykdytos „Rožių žmogžudystės” auką. Prisiminti padeda naktį susapnuotas košmaras.

Beje, susapnuotas košmaras mane labai įtikina, nes pati dėl ko nors pergyvendama ar įtemptai galvodama susapnuoju įvairius dalykus.

Prokurorei nevalingai kyla klausimas: “Kodėl daktaras Smitas savo pacientėms klonuoja mirusios moters veidą?”

Įsitraukusi į atnaujintą šios senos bylos tyrimą, Kerė patenka į keistą ir grėsmingą teritoriją. Kiekvienas jos naujai atrastas įrodymas iškelia aikštėn daugybę nerimą keliančių klausimų. Visi su šia byla susiję asmenys trokšta, kad tyrimas nebūtų atnaujintas, o vienas žmogus pasistengs bet kokiomis priemonėmis amžinai viską išlaikyti paslaptyje…

Intriga išlieka… O atomazga netikėta…