Apie nieką ir apie viską

Murkšlina ir pilka.

Va tokio metų laiko nekenčiu.

Noriu vasaros.

Jie tokie maži. Jie tokie išdykę… Ir visad alkani. 

Okupavo mano brangiausio darbinę kėdę. Na taip jam ir reik. Sakė, kad vienas juodai dryžuotas, bet… Buvo

Ryte prarijau naujausią Makso Frajaus knygą “Ugurbado sugrįžimas”. Patinka, oi patinka man keistuolis Maksas ir jo gyvenimiškoji filosofija, kandūs juokeliai, gebėjimas pasišaipyti iš savęs pačio. Viskas taip žmogiška ir taip pažįstama.

Apturėjau malonumą.

Tik va, baisūniškai nepatinka, kad knyga suskaidyta. Skaitau: “Pirmoji dalis”… Lauik kažinkiek kol išleis antrąją, o gal ir trečiają. Raidės dideliausios….

Suprantu krizė, suprantu norą užsidirbti, bet… Noriu normalios Makso knygos, tokios kokia buvo Atėjūnas ir likusios trys. Na kodėl taip norisi kažkam viską sugadinti? (Retorinis čia klausimas).

Bet vistiek smagu klaidžioti Echo labirintais.

Kadangi radijus ir televizorius gasdina, kad atšals šian nupjovėme moliūgus.

Tokie visai nieko, pakeliami

Lyja lyja lietus per karalio pietus

Karalienė verkia, karaliukai knarkia.

Kai tik išsitraukiu tokią mielą gražią rudą suknelę ir nusprendžiu pašvytruoti tuoj prakiūra dangus. Taip ji ir kaba spintoje vargšelė.

Tikras fe

Va ir vėl naujas rugsėjis.

Nauji mokslo metai.

Galima pasakyt: “Nauja suknelė, sena panelė”

Arba:

Ir vėlei rugsėjis,
Vėl šypsenos…Gėlės…
Ir vėl kažkuo tikinčios,
Klausiančios akys.
Vėl nerimo gero
Pripildytos dienos,
Atsakymo ieškančios
Nemigo naktys…

Šuo šokinėja kaip kengūra.

Katinas vaidina, kad jis šuo.

Net moliūgai pas visus oranžiniai, o maniškiai geltoni kaip citrinos

Kartais perskaitau, kaip 12-13 mečiai keliese užpuola ramiai einantį žmogelį ir primuša, suspardo. Būna.

O šian pakliuvau į panašią situaciją su gyvūnais.

Einame su Aikiu rytinę promenadą. Iš skersgatvio išlenda trys patriušę kiemsargiai. Susivėlęs mažas juočkis, kažkada buvęs baltos spalvos šunėkas ir vidutinio dydžio gelsvis. Ir pradeda skalyti aplink lakstydami. Mes su Aikučiu einame toliau į jų kiaukėjimą nereaguojam. Šunėkai skalydami mus apsupa, gelsvis ir baltai murzotas iš šonų, juodas susivėlėlis išlekia į priekį, apsisuka, pašokėja ir griebia Aikiui už nosies. Puolimas netikėtas, Aikis pasišiaušia ir suurzgia, tenka prisiminti vaikystę, futbolą ir kojos spyriu nublošti užpuoliką. Sukiauki nelaimingu balseliu. Draugeliai suurzgia. Tenka pavaizduoti, kad kažką metu. Pabruka uodegas ir skuodžia neatsigręždami.

Nu tikra špana.

Grįžau iš vakarinio pasivaikščiojimo. Sūnus mano išvažiavo pasitusuot su draugais ir patikėjo man Aikutį. Mėlynakį gražuolį. Taigi buvome abu vakarinėje promenadoje. Brangiausias mano kviečiamas atsisakė, nu ir nereikia.

Nuėjome mes mišku iki upės, tada mišku iki didelės pievos ir į gatvę, kurioje rieš kokiu 20 metų gyvenau Oi kaip ten viskas pasikeitę… Susitikome bevaikštinėdami vaikystės draugę, maloniai ją palydėjome, pakalbėjome ir prisiminėme vaikystę: kaip ant ledo lyčių važinėdavom, kaip popas po kapines su kodylu vaikėsi. Šitą šlovingą epizodą aš ir pamiršus buvau.

Dar susipažinau su moteriškaite ir berniuku iš Vilniaus. Jie maloniai man palaikė kompaniją vaikštant.

Kai grįžome  brangausias sako: “Jau galvojau, kad jūs pasiklydot ir kelio namo nerandant”.

Fi…

Gyvenimas netoli miško turi savo privalumų ir trukumų.

Nėr rojaus žemėj, nėr…

Va iš mūsų miškelio išlindo lapė snapė, nusišėrus, uodega nutriušusia ir pievele, pievele nukinkavo pas kaimynus. Geru atstumu jie gyvena – vištukes laiko.

Kaip sakė mano draugė lapė snapė valgyt nori. Matomai labai išalkus buvo, jei per dvi dienas 4 višteles patvarkė.

Lapė soti.

Kaimynė kiaušinukų pardavimui neturi.

Pyragas bus ne geltonas kaip saulytė, bet blyškus