Apie nieką ir apie viską

Kaimynės gyvatvorė vos ne dangų siekia. Kaimynė toli toli. Teko mums imtis darbo ir apdrožti tujas. Nedrožtos jos jau kokius 4 metus. Pirmiausia teko įsigyti krūmajovę

Rudolfėlis pradžioje virtuvėje ją (krūmapjovę) iš visų pusių apžiūrėjo, apčiupinėjo, apuostė ir palaižė. O kaip, guli kažkokis žalias padaras.

Išnagrinėjęs, kad grėsmės nekelia ir kieme jau jos nebijojo. Brangiausias gyvatvorę dzyrina, Rudolfas stebi. Na reikia, o tai neaišku ką tas padaras gali padaryt.

Po pietų dzyrinom kitą gyvatvorės pusę. Rudolfytis pasigedo mūsų ir atbėgo ieškoti. O čia tokia didelė pieva. Didelė didelė.

O palei gyvatvorę takelis. Ir tuo takeliu Rudolfėlis nusprendė pabėgioti: pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Uodega tik plėvesuoja.

O paskui daug urvelių rado. Daug daug… Ir nusprendė, tegu tie tą žalią padarą rėkdo ir medžius verčia, o Rudolfėlis prie urvelio pabudės, gal kas nors išlis…

Ką tik virtuvėj sušlaviau plunksnų krūvą. Rudolfėlis lauke pagavo paukštį ir įsikandęs parvilko į virtuvę. Atimt nepavyko… Paukštelis dar gyvas buvo. Buvo. Paskui liko plunksnų krūva, kurias šluot reikėjo man

Dažniausiai taip, malonumai kitiems, o kas liko tvarkau aš.

Po nakties praleistos lauke per liūtį, Rudolfėlis atrado, kad laukas, pieva, žolės visai ne kas… ne gėris.  Todėl dabar ilgai mažius neužsibūna. O vakarais visai į lauką nesiveržia ir net į pasiūlymą nereaguoja.

O vakar sumastė, kad reikia pažaisti slėpynių – gaudynių. Pradžioj pasislėpė už politeleno plėvelės. Rudžio nėr, uodega kyšo, bet Rudžio nėr. Paskui užlindo už sofos. Niekas nemato, išlindo, pribėgo, kepštelėjo ir vėl pasislėpė. Aš jam rėkiu: “Matau, matau”, o jis tada iššoka ir bėga slėptis už durų.

Pasilinksminom.

Viena mano draugė iš aukščiausios draugių kategorijos yra pasakius, kad vyrai ir gyvūnai savo mąstymu mažai kuo skiriasi.

Kai pagalvoji tai tikrai, trumpa tų sutvėrimų atmintis: jei kas suskausta, tai oj, oj, oj… O kai pasidaro geriau užriečia uodegas ir gastrolių.

Nuo praeito ketvirtadienio pusė savaitės Rudolfėlis buvo namuose, trumpam išeidavo, gryno oro įkvėpdavo prie serbentų krūmų ir namo. Mažiui skaudėjo uodega. Rimtai. Ta vieta kur baigiasi stuburas ir prasideda uodega. Neaišku, ar kas įspyrė, ar kaimynų šuo krimštelėjo. Didesnė tikimybė, kad įspyrė.

Bet uodegėlė sugijo, o noras ieškoti nuotykių liko. Vakar pavakare išlėkė ir… Jau ir temt pradėjo, o Rudolfėlio nėra. Duris kelis kartus atidarinėjau… Nėr. Po to brangiausias išėjo šaukt ir prisišaukė. Sako: ” Suradau tavo valkatą. Nusikalto, ėst neduok.” O Rudytis ėsti nori. Atėjo prašyt. Ir taip jau gražiai prašė, net užlipęs pabučiavo. Teko keltis ir eit maitint.

O šian ryte pagavo kirstuką. Užsmaugė ir numetė kieme. Guli dabar toks juodas lavonėlis.

Na tikri X-failai. Įleidau Rudolfėlį į namus. Pati išėjau, duris uždariau. Grįžau Rudolfėlio nesimato. Sumaniau paieškot. Visus kambarius apėjau – nėr. Dar kartą apėjau – nėr.

Po kažkiek laiko materializavosi. Iš niekur…

Ir kur jis buvo pasislėpęs?

Savaitgali šokau vestuvėse. Internacionalinėse Teko bendraut lietuviškai, rusiškai, angliškai. Vo angliškai ir sunkiausia buvo, gelbėjo gestai ir išsišiepimas iki ausų. Praėjo.

Buvo linksma, labai linksma.

Grižtant namo pusiaukelėj autukas pradėjo gesti. Puskelėj iki namų. Bet grįžau laimingai

Rudolfėlis ant manęs įsižeidęs. Šį ryt net kelti neatėjo. Ir dabar grįžęs po rytinio pasilakstymo išdidžiai nubindzeno į garažą lyg norėdamas pasakyti: “Valkiojaisi nežinia kur, tai ir toliau valkiokis, neprapulsiu…”

Kieme užsiveisė skruzdžių. Na ir šiltnamyje. Ten tai tokios skraidančios, o kieme ropojančios. Tik Rudolfėlis sumanė artimiau su jom susipažinti kaip tos nenaudos sumastė pasivėžinti ir sulipo į rudą kailį. Mažius net glostomas nemėgsta būti, o čia bėgioja kažkas. Puolė voliotis, kasytis, rėkti. O šukuot nesileidžia. Paskui kažkaip išsidrąskė.

O lyjant jei pasitaiko proga įlenda į Bukio būdą. Tada vargšas šuo pradeda inkšti. Aš išgirdus einu žiūrėti, atidarau duris ir Rudolfėlis visas pasipūtęs, iškėlęs uodegą kaip voverius parliuoksi namučio.

Visai suprantu šunytį. Jei mane kažkas iš mano namų išvytų nebūčiau patenkinta.

Taip ir slenka dienos

Siaubeli, atostogų jau tik mėnuo liko…

Šian ryte, kur ten ryte, naktį ( 5 valanda atostogų metu dar naktis) pabudau nuo geliančio galvos skausmo ir lipnaus prakaito išpilta.

Naminukas kėlėsi prieš 5, į Šiaulius šiandien išrūko darbiniais reikalais. Šiaip ne taip išropojau iš lovos, pasimatavau spaudimą – 155 viršutinė riba. O visažinis internetas rašė, kad miegant žmonių spaudimas nukrenta. Gal ir tiesa, žmonių nukrenta Nuropojau į virtuvę. Išgėriau kavos, išgėriau vaistų. Atsisveikinau su brangiausiu. Nuropojau vėl į lovą.

Prisistatė Rudolfėlis. Aplaižė. Įsitaisė šalimais meiliai meiliai ( kas jam nebūdinga, nes mėgsta jis laisvę). Gulėjo šalimais, kol galva nustojo skaudėt, paskui atsitraukė, bet ne per toliausiai. O kai visai gerai pasijutau, tai pradėjo miauksėt, su letenyte judint, kelt, kad pamaitinčiau, į kiemą išleisčiau.

Slaugytojas mažasis.

Pas Rudytį ateina draugas. Kaimynų katinas. Rudolfėlis nori žaisti su juo gaudynių, kaip su Aikiu. O Draugelis nesupranta, ko mažius nori.

Rudis šiandien net du kartus namą apibėgo, juočkis nė krust, galvą sukioja ir stebisi, ko tas laksto.

Liepos 6 buvo Rudolfėlio laisvės diena.

Vakar irgi visą dieną siautė lauke. Kaip atradimas buvo didelis kaimynės kiemas, su pastoge po medžių šakom. Ten erdvu. Piktybiškai viliojo mane žaisti slėpynių. Truputį pažaidžiau, bet šiaip skyniau vyšnias

Šiandien ryte vėl nudūmė vizituoti žolių.

Ir ką. Į tą kiemą atbėga ir du šuniukai -chuliganai, Sonka ir Munis. Kaip viskas vyko nežinau, gal Rudytis norėjo su jais pažaisti, pabendrauti… Tik eidama išpilti šiukšlių išgirdau baisybinį rėkimą ir skalijimą. Nubėgau… Vyko santykių aiškinimasis, pradinė stadija, kai dar nagai ir dantys į darbą nepaleisti, bet kailis pašiauštas. Sonka ir Munis buvo nuvyti patrepsint ir liepiant čiuožti.

Rudolfėlis pirma manęs parvarė namo. Dabar sėdi ant kėdės ir kažką pasakoja.