Br…
Šian ryte visus 27 rodė.
Kai nešiau šuniui ėdalą pastebėjau, kad ranka prie rankenos nori prilipti 
O Rudolfėlis vis bėga laukan tikrinti, gal jau vėl pieva žaliuoja ir pelės ganosi. Ir vis nusivilia.
Šaltis man jau nusibodo.
Rudolfėlis vai koks piktas. Ir kaip čia piktiu nebūsi jei per tuos sugyventinius vieni nemalonumai.
Naktį įlenda mažius į lovą, o tie spardosi, niekaip išsimiegoti neįmanoma. Ne miegas, o sportas: nušoki nuo lovos, vėl užšoki, įsitaisai, pasnaudi, nušoki, vėl užšoki.
Lauke buvo žemė kaip žemė. Žolė žalia, balytės. Pievoj peliukų buvo. O dabar anie žemę kažkokiu baltu daiktu apidrėbė. Kojos į jį klimpsta, iki pievos jokių šansų nueiti. O kai vakar peliuką nučiupo, tai į virtuvę parsinešt neleido. Atėmė ir išmetė. O toks visai nieko peliukas buvo. Krutėjo.
Ne, kažkokie netikri katinai tie bekailiai dvikojai.
Man šian turėjo laisvadienis būt. Bet dirbau už sergantį kolegą.
Į darbą išeidama išleidau Rudolfėlį į lauką. Tokį švaručiuką… Brangiausias mano atostogauja. Glostinėjo savo mašiną. Rudolfėlis jam padėjo. Grįžus mažių radau nė kaip nusakyt. Spalvos nepakeitė, bet kailis kažkokias klijais apipiltas ir šiukšlėmis aplipęs.
Brangiausiam liepiau laikyt, pati šepetį čiupau. Bandė Rudolfėlis pabėgti, muštis, kandžiotis. Rėkti.
Dalį kudlų apšukavau.
Bet tik dalį.
Baisiai nelaimingas buvo mano išdykėlis.
Va ir palik mažylį su vyru 
P.S. O šian tuos guzulus iškirpom…
Aš sakiau Rudolfėliui, neik į lauką, ten šuo. O jis labai norėjo. Apsiuostė, apsilaižė ir… Rudis bėgo, Bukis vijo.
O iš aukštai toli matosi.
Paskui, kai jau Bukis aptvare buvo, Rudolfėlis vėl kriaušę pasimatavo, paskui obelis aplankė.
Vakar Rudolfėlis sumaišė vakarą su rytu. Po pietų išspruko į lauką. Paprastai jis savo valdas rytais apžiūri. Ir ką… Vis tamsiau. Grįžo toks nelaimingas.
Nu kas supaisys dabar. Gyvenam prieblandoje.
Aš tai nesuprantu kokį malonumą jis patiria lauke. Šalta, šlapia, peliokų nebėra.
Namiegas paaiškino, kad tai tas pats kaip žvejyba. Traukia ir gana.
Nu nesuprantu aš vistiek tų vyrų.
O obuolių kaip ir nemažai. Raudoni ir žali. Ant skirtingų obelų. Ir ant žemės daug daug.
Tuos kurie dar nenukrito kaip ir nuskinti reikia.
Kadangi aš viriau vynuogių sultis, tai tą garbingą darbą patikėjau savo brangiausiam.
O anam padėti išskubėjo Rudolfėlis.
Dėžė. Joje obuoliai. Rudolfėliui maga patikrinti ar gerai jie sudėti toje dėžėje. Įlipa. Gerai sudėti obuoliukai, telpa ir jie ir Rudolfėlis. Į dėžę pilami kiti obuoliai. Rudolfėlis šoka, dėžė apvirsta, obuoliai pabyra.
Mažius kiek kojos neša bėga ir įsiropščia į kitą obelį. Žiūri.
Iššoka ir vėl sėlina prie dėžės.
Padeda gi.
Mano Rudolfėlis protingas katinas. Labai. Ir manau jei mokėtų kalbėt, tai tiesiai šviesiai man išrėžtų: ” Ir kada tu suprast pradėsi. Jau daugiau kaip metai gyvename, o tu…”.
Šian ryte veda Rudolfėlis mane į apačią. Galvoju į kiemą vizituot pelėnų nori. Atidarau duris. Rudolfėlis stovi tarpuduryje galva vienoj pusėj, uodega kaip antena iškelta kitoj pusėj. Ir žiūri. Aš stoviu, jis stovi. Pagaliau apsisuka ir nuliuoksi į virtuvę. Atsitupia prie šaldytuvo.
Jis valgyt norėjo, o aš į lauką siūliau.
Vargas mažučiui su tokia nesupratuole.
Ryte Rudolfėlis išskubėjo į kiemą. Reikia gi patikrinti ar viskas tvarkoje, ar tie kurie urveliuose gyvena neišlindo. O tie iš urvelių ne tik kieme, bet ir pievoje gyvena. Todėl reikia ir ten patikrinti. O ten didelis juodas katinas vaikštinėjo. Reikėjo ir jį patikrinti, šnypščiant, rėkiant. Juočkis irgi Rudolfėlį tikrino.
Kai grįžom iš miesto Rudolfėlis gulėjo ežioj, kur tipo morkos turėjo būt. Bet morkos beveik nesudygo… Iš ežios išlindo, o paeiti nebegalėjo. Teko vargšelį namo parnešti. O jis sunkiai ant užpakalinės kojytės primina. Skauda mano mažučiui.
O dar nusipirkau garpuodį. Viriau sultis, o iš obuolių likučių iškaitinau obuolienę. Brangusis mano sakė: ” Kepti obuoliai stiklainyje”, bet su baronkom ir arbata kirto net ausys lapsėjo.
Kritikuot svarbiausia.
Kaimynės gyvatvorė vos ne dangų siekia. Kaimynė toli toli. Teko mums imtis darbo ir apdrožti tujas. Nedrožtos jos jau kokius 4 metus. Pirmiausia teko įsigyti krūmajovę
Rudolfėlis pradžioje virtuvėje ją (krūmapjovę) iš visų pusių apžiūrėjo, apčiupinėjo, apuostė ir palaižė. O kaip, guli kažkokis žalias padaras.
Išnagrinėjęs, kad grėsmės nekelia ir kieme jau jos nebijojo. Brangiausias gyvatvorę dzyrina, Rudolfas stebi. Na reikia, o tai neaišku ką tas padaras gali padaryt.
Po pietų dzyrinom kitą gyvatvorės pusę. Rudolfytis pasigedo mūsų ir atbėgo ieškoti. O čia tokia didelė pieva. Didelė didelė.
O palei gyvatvorę takelis. Ir tuo takeliu Rudolfėlis nusprendė pabėgioti: pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Uodega tik plėvesuoja.
O paskui daug urvelių rado. Daug daug… Ir nusprendė, tegu tie tą žalią padarą rėkdo ir medžius verčia, o Rudolfėlis prie urvelio pabudės, gal kas nors išlis…
Ką tik virtuvėj sušlaviau plunksnų krūvą. Rudolfėlis lauke pagavo paukštį ir įsikandęs parvilko į virtuvę. Atimt nepavyko… Paukštelis dar gyvas buvo. Buvo. Paskui liko plunksnų krūva, kurias šluot reikėjo man
Dažniausiai taip, malonumai kitiems, o kas liko tvarkau aš.
