Apie nieką ir apie viską

Savaitgalis buvo lietingas. O kas geriau kai lyja už knygą, puodelį karštos arbatos ir dekutį? Na dar šokoladą.

O knyga buvo tokia … Pati ta lietingam savaitgaliui.

Skaitinėjau HERTOS MÜLLER knygą “Amo sūpuoklės”.

Va kas tos Amo sūpuoklės? Taip ir nesupratau.

O knygoje pavaizduotas Rumunijos istorijos laikotarpis, kai po hitlerinės okupacijos į šalį įsiveržė Raudonoji armija ir prasidėjo masiniai šioje šalyje gyvenančių vokiečių trėmimai į Sibirą. Pagrindinis romano veikėjas 17-metis homoseksualus Rumunijos kaime užaugęs jaunuolis, kuris penkerius metus praleido priverstinio darbo stovykloje Rusijos gilumoje. Beje, jis turi ir realų protopipą. Tai rumunų poetas Oskaras Pastioras.

Knygoje pavaizduotas vokiečio požiūris į rusiškąjį lagerį. Labai skiriasi nuo panašaus pobūdžio lietuvių autorių knygų. Pastarųjų knygose kančia tikra.

O skaitant šią knygą mane nervino pats parašymo stilius. Metaforos tokios kaip alkio angelai, širdies lopetos suteikė ne romantiškumo, o niūrumo. Ir visai neužkabino, nesujaudino. Toks sausas visai ne emocingas stilius.

Knyga labai tinkama jei kamuoja nemiga

Ilgąjį Joninių savaitgalį perskaičiau knygą “Gyvatnešys”. Kai pirkau susigundžiau pavadinimu ir tuo, kad autorė Unni Lindell norvegė. O šiaurės Baltijos šalių rašytojai man visai patinka, imponuoja savo ramumu.

Oficialus knygos aprašymas toks: “ Osle siautėja žudikas maniakas. Neseniai išskyrusiam ir ką tik vėl įsimylėjusiam Kato Isaksenui ir jo bendražygiams iš Oslo žmogžudysčių skyriaus žudiko paieška virsta lenktynėmis su laiku, nes bet kuriuo metu gali būti įvykdytas dar vienas žiaurus nusikaltimas. Kato Isakseno asmeninis gyvenimas dramatiškai įpinamas į nežinomo žudiko sąmonę.”

Knyga patiko savo ramumu, neskubriu pasakojimu. Galima išskirti į dvi dalis: kriminalinę ir šeimyninę. Jos persipinusios, nes kriminalinės policijos inspektorius ne tik gaudo maniaką – žudiką, bet ir knaisiojasi po savo vidų. Būdamas 42 paliko žmoną, du paaugusius sūnaitėlius ir iškeliavo pas sugyventinę, su kuria susilaukė dar vieno berniūkščio. Ir va graužiasi žmogus, pamatęs, kad aistra naujajai pasijai išblėso, o meilė, tegu ir naudotai žmonai, liko.

Visai neblogas pasiskaitymas.

Perskaičiau knygą Saros Gruen “Vanduo drambliams”. Ir filmą ruošiuos pažiūrėti. Nors man kartais nepatinka filmai po knygų

Vaikystėje man visada patikdavo eiti į cirką. Ir į žvėrynus, nors žvėreliai kalėjime tokie apgailėtini… Bet ką gali žinot, kur jiems geriau.

Taigi apie knygą.

Patiko. Tik nesupratau, aprašyme rašoma, kad “Septyniolikmetį Džeikobą krizė užgriūva netikėtai ir negailestingai: per vieną dieną jis netenka ir tėvų, ir namų” o aš radau, kad vaikinukui 23 meteliai. Truputį skirtumas yra. O šiaip istorija aprašyta knygoje labai smagiai susiskaitė: yra ir įtampos, ir graudulio, ir pokštų, ir žiaurumo. Viskas kaip gyvenimiškajame cirke.

Nors autorė knygoje pereina iš dabarties į praeitį tas perėjimas visai neerzinantis.

Labai patiko dramblė Roza. Tokia užsispyrusi mergelė mokanti ir mylėti, ir keršyti.

Patiko senuko Džeikobo pamąstymai apie gyvenimą, jo noras išlikti oriu. Ir atskleistas dūšios gerumas būnant 23, noras apsaugoti gyvūnus, juodadarbius, mylimą moterį nuo cirko savininko ir bepročio dresiruotojo.

Perskaičiau Allesandro Piperno knygą “Su blogiausiais ketinimais”. Nusičiupau per knygų išpardavimą. Susigundžiau aprašymu.

“Romane vaizduojama turtingos Romos žydų šeimos epopėja. Trys kartos, trys skirtingi požiūriai į gyvenimą, pinigus, moteris ir ypač į savo žydišką tapatybę. Šeimos draugai, verslo partneriai, priešai, Romos la dolce vita skandalai. Nuo didžiojo senelio Bepio Sonino, elegantiško, rafinuoto mergišiaus, sugebėjusio sukrauti turtus ir juos iššvaistyti, iki pasimetusio anūko Danielio.

Pabaigta skaityti  Colleen McCullough knyga PRISILIETIMAS.

Esu skaičius šios autorės knygas “Erškėčių paukščiai” ir “Morgano kelias”. Abi patiko. O šita trečia. Šita irgi patiko, maloniai skaitėsi. O dabar perskaitinėju per naują kai kurias vietas, nes norėjau labai sužinot pabaigą. O dabar mėgaujuosi.

Kas yra prisilietimas? Prisilietimas  – tai mažas stebuklas. Žmonės šiais laikais tokie užsidarę, aklai ieško lengviausių būdų patirti palaimą ir labai dažnai praranda tai ką turėjo.

Skaitydama knygą turėjau progos pamąstyti:

• kada nuoširdžiai apkabinau kitą žmogų. ( nelabai seniai tarp kitko)

• kada bičiuliškai pliaukštelėjau per petį. (Oi nepamenu)
• kada dėjau ranką ant skaudamos vietos, kad atlėgtų skausmas. (Niekas nebeprašo)
• kada prašiau rankų masažo, nes skauda. ( Neprašau, naudojuos elektriniais masažuokliais).

Ir taip tolstame visi vieni nuo kitų.

Bet aš gi apie knygą norėjau parašyti. Knyga apie Australiją XIX amžiuje. Australiją, kurioje tvyro karštis, aukso karštigė ir kur viešpatauja savi įstatymai, kur vyrai bando laimę ieškodami aukso, o moterys paklūsta likimui.

Knygoje rašoma, kaip  Elizabetė Dramond – mergina iš niūraus Škotijos miestelio išvyksta į tolimąją Australiją susituokti su savo pusbroliu, kurio ji gyvenime nėra mačiusi. Elizabetė nepažįsta krašto į kurį vyksta, nežino papročių, nesupranta kas yra santuoka.  Vyras, kuriam ji jaučia antipatiją, nes jis panašus į velnią, apipila ją turtais, išmokslina ir aprengia pagal savo skonį. Vyras bando sukurti ją pagal save ir bekurdamas įsimyli. Be atsako.

Elizabetė negali nei pamilti,  nei pamėgti savo vyro. Myli, bet nemėgsta jo vaikų. Jos lemtis – gyventi su vienu, o mylėti kitą. Tapti geriausia drauge vyro meilužei. O kodėl gi ne, jei nejauti pavydo?

Knygoje labai aiškiai atskleista, kad laimė ateina per skausmą ir yra nuo jo neatsiejama.

Man patiko.

Perskaičiau Charles Bukowski knygą “Moterys”.

Ilgai skaičiau.

Per tą tarpą ir kitų knygų paskaičiau.

Knyga ne mano skonio, bet…

Va knygos oficialus aprašymas :

“Charleso Bukowskio Alter Ego Henris Chinaskis − jam jau per 50 − susitinka daug moterų, virste virstančių į jo lovą… Jis geria ir dulkinasi, bet daro tai gal net romantiškai sentimentaliai, giliai širdyje trokšdamas tos vienos vienintelės meilės… Šiame romane, kaip ir kituose Charleso Bukowskio kūriniuose, verda žemųjų Amerikos sluoksnių gyvenimas. Beprotiškos, absurdiškos ir politiškai nekorektiškos situacijos, iki vulgarumo nusiritantys žmonių santykiai, čia perteikti sąžiningai ir atvirai − Charlesui Bukowskiui būdingu emociškai precizišku, kandžiu, kupinu saviironijos ir humoro stiliumi.
Romanas „Moterys“ (Women, 1978) parašytas vėlyvajame autoriaus gyvenimo laikotarpyje, kai jis jau buvo perkopęs penktą dešimtį, pripažintas Amerikos poetas ir prozininkas.”

Na ką aš…

Tas Činaskis tai kažkoks seksopotamas. Jis nieko neveikia tik dulkinasi be saiko su janom ir gražiom moterom, ištisai geria, kakoja ir vemia. Taip ir sukasi karuselė.

O tos jaunos mergužėlės… Nu reik visai nukvakt, kad veržtis į lovą pas seną girtą, neišvaizdų alkoholiką, kursai dažnai nieko ir nesugeba. Jam ir iš burnos dvokia, ir pilvas nukaręs, ir plaukai riebaluoti bei oda nešvari, ir draiskanomis rengiasi.

Man knyga pasirodė labai monotoniška, nes vis tas pats per tą patį:  Činaskio „išsišikimas“ (knygos terminas) viešbučiuose prieš poezijos skaitymus, degtinės ir „7up“ siurbimas bei galiausiai dulkinimasis su jo skaitytojomis, kaimynėmis, draugų merginomis ir pan. Ir Činaskio svajonė ta pati – sulaukti aštuoniasdešimties ir pamylėti aštuoniolikmetę.

Knyga vadinasi “Moterys”. Bet kad būtų moterys aprašytos – neradau. Ir dar kartą įsitikinau: “Nepažįsta ir nesupranta vyrai moterų. Oi nesupranta”.

Perskaičiau pasimėgaudama Isabele Allende knygą “Sala po vandenynu”.

Buvau girdėjusi ir skaičiusi atsiliepimus. Ir laukiau įkvėpimo kada skaityt. Man reikia nusiteikimo skaityt knygai, nes perskaitysiu ir neliks… O dabar apturėjau nemažą malonumą.

Labai patinka kai prabėga knygose žmogaus ( moters) gyvenimas nuo vaikystės. O čia ir meilė, ir karas, ir plantatoriai su vergais… Skurdas ir pobūviai.

Knyga parašyta pusiau pirmuoju asmeniu kas suteikia žavesio. Knyga apima nemažą laikotarpį nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XIX amžiaus pradžios maždaug 40 metų. Įdomus psichologinis požiūris, kai vienas pagrindinių knygos herojų atvyksta į kolonijas aplankyti mirštančio tėvo ir kupinas humaistinių idėjų, o pagyvenęs kolonijoje ir tapęs plantatoriumi atbunka ir nužmogėja dėl verslo naudos ir požiūrio, kad baltoji rasė yra aukštesnė už juodąją.

Romanas labai spalvingas: vien afrikietiškųjų religijų samprata ir vaizdavimas, gydymo metodai, vudu ir krikščionybės samplaika, gerasis tėvas Antuanas, tetulė Roza ir kurtizanė Violeta.

Sala po vandenynu – vieta kur sugrįžta išlaisvintos juodųjų vergų sielos po mirties, nes vergovės salą „viršuje“ ir Afrikos rojaus salą „apačioje“ skiria ir jungia vandenynas. Ir dar meilė… Nes mylimas gali ateiti per sapnus nesvarbu kur būtų.

Prieš eidama į darbą pabaigiau skaityti knygą Nicole Mones “Vertėja”.

Knygos aprašymas jau savaime intriguojantis: “Aušta. Amerikietė Alisa Manegan važiuoja dviračiu ištuštėjusio Pekino gatvėmis. Naktis ji leidžia prirūkytuose miesto baruose, kur taip geidžiami kinų vyrai lengvai perpranta jos troškimus. Į Kiniją Alisa atvyko bėgdama nuo savo pačios skausmo. Kaskart, šmurkštelėjusi iš viešbučio, ji tikisi susilieti su šiuo senovės ir neišvengiamų pokyčių persmelktu pasauliu. Ir amžiams išnykti..
Viskas prasideda nuo vertėjos ieškančio archeologo telefono skambučio, o baigiasi svaigia kelione savęs link. Paklususi širdies balsui, Alisa leidžiasi į „Pekino žmogaus“ paieškas neištirtose Kinijos dykumose. Pavojingos ekspedicijos metu ji sutinka Liną Šijangą. Nuolat jausdami grėsmingą praeities alsavimą, Alisa ir Linas pamažu atranda vienas kitame paguodą ir jų gyvenimai ima keistis.”

Bet jis visai nieko nepasako apie knygos esmę.

Knyga apie ieškojimus: archeologinius, savęs paiešką savyje, tikėjimo, meilės paiešką.

Labai gražūs posakiai:

1. Vėlyvoji meilė neprilygsta pirmajai, bet ji ne mažiau graži. Viskam savo laikas ir vis kitokios spalvos. Kinai sako: pavasarį – orchidėjos, o rudenį – chrizantemos.
2. Meilė gali sujungti žmones, suteikdama jiems pilnatvės jausmą ir pasitenkinimą, nes tik ji viena leidžia išvysti tai, kas juose yra slapčiausia

Praeitis ir ateitis.

Perskaičiau  Karin Alvtegen knygą “Išdavystė”.

Kai ją man davė skaityt, tai pasakė, kad skaitoma, bet nieko blatno.

Ant knygos nugarėlės buvo tokia anotacija:

“Kai Eva supranta, kad vyras turi kitą moterį, sielvartas ir pyktis tampa jos keršto akcijos pradžia. Kaip tik tuomet ji sutinka kitą išdavystės nuviltą žmogų – Juną, pastaruosius dvejus metus ligoninėje slaugantį komos būklės draugę. Slegiamas nešvarios praeities, jis tikisi viską pradėti iš naujo – su Eva… Romane Išdavystė pasakojama, kokias baises pasekmes gali sukelti neištikimybė. Kur prasideda išdavystės kelias, kaip auka staiga tampa nusikaltėliu? Kada nusikaltėlis nustoja buvęs auka?”

Suintrigavo.

Ir šiaip tai knyga apie meilę, apie viltį, pavydą, melą ir žiaurumą. Apie žmogaus norą būti būti savininku kito žmogaus gyvenimo, padaryti jį priklausomą nuo savęs.

Savaitgalį skaičiau storą knygą. Storos knygos man patinka. Knyga Louis de Bernieres “Kapitono Korelio mandolina”.

Knyga apie karą, meilę, saulėtą Graikijos salą Kefaloniją Antrojo pasaulinio karo metais. Pasaulinio karo istorija čia atskleidžiama per mažo, eilinio žmogaus gyvenimo ir meilės istoriją. Knygoje nemažai ir koro vaizdų aprašymų, man juos truputį nuobodoką buvo skaityti, bet be jų irgi nebūtų aišku kas ir kaip vyksta.

O pagrindinė istorija stipri – juokinga ir graudi, gyvenimiška… 1940-aisiais italai okupuoja Graikiją. Atplaukia jie ir į Kefalonijos salą. Italai nė nemano kariauti. Jie linksminasi, dainuoja, geria vyną ir žvilgčioja į vietines merginas. Šaunusis kapitonas Korelis apsigyvena vietinio gydytojo namuose ir pamilsta jo dukrą Pelagiją. Mergina nedraugaus su italiūkščiu, kad ir kaip gražiai jis grotų mandolina ar dainuotų. Pelagija turi sužadėtinį, kuris, grįžęs iš mūšių Albanijoje, tapo partizanų vadu. Deja, širdžiai neįsakysi. Pelagija pamilsta kapitoną. O salą užgriūva karas. Vokiečiai reikalauja, kad kapituliavę italai sudėtų ginklus ir nešdintųsi iš salos. Italai pasipriešina, tačiau jėgos nelygios ir daugelis jų žūsta. Kapitonui Koreliui tik per stebuklą pavyksta išlikti gyvam. Jis turi palikti salą ir galbūt amžiams išsiskirti su mylimąja.

Labai daug gyvenimiškų situacijų.

O išvada? Išvada: Vis dėlto žmonės galėtų neskubėti su išvadomis – paklausti nieko nekainuoja. Juk Pelagija ir Antonijus galėjo gyventi ilgai ir labai laimingai.