Apie nieką ir apie viską

Labai greit suvalgiau Orson Scott Card knygą “Enderio žaidimai”. Knyga, kaip rašoma recenzijoje skirtą paaugliams, bet mano nuomone visai nepaauglišką.

 „Enderio žaidimas“ vyksta žmonijos ateityje, o toje ateityje vyrauja keistos nuostatos, Žemės gyventojai laukia trečiosios vabalų invazijos, todėl vaikams nuo mažumės į kaklą įmontuojamas monitorius, valdžios struktūros įrašinėja asmenybės vystymąsi ir taip atrenka tuos, kurie tinka jų tikslams. Atrenka tam, kad ugdytų naujus aleksandrus, cezarius, napoleonus, bismarkus ir hitlerius, kad paverstų juos efektyviom kovos mašinom ir išgelbėtų pasaulį nuo neišvengiamo pavojaus.  Vienas tokių atrinktųjų – Enderis, talentingiausias šešiametis, kuriam numatytas žmonijos gelbėtojo vaidmuo. Enderis atplėšiamas nuo šeimos, nelabai jis joje ir laimingas, nugabenamas į Kovos mokyklą, kur  fizinių bei psichinių treniruočių pagalba vyksta asmenybės  formavimas ir karinių žaidimų lyderio brandinimas.

Knyga man patiko.

Dirbu su vaikais ir tiesiog galėjau mintyse pritemti knygų herojų mintis ne kuriems mokiniams.

Lietingas sekmadienis. Nusičiupau knygą ir perskaičiau. Toks detektyvas. Su daug dialogų.

Iris Johansen

Bjaurusis ančiukas

Kaip ir nieko ypatingo, tik labai gera mintis: “Jeigu lemtis nusprendė jus paversti gražuole, gyvenimas nebūtinai klostysis kaip pasakoje – gal tai tik baisiausio košmaro pradžia?..”.

Perskaičiau visai mano nuomone neblogą knygą. Tai Sarah Waters “Svetimkūnis”.

Trumpas aprašymas būtų toks: “Iš kadaise klestėjusios senos Anglijos dvarininkų Eiresų šeimos belikę trejetas: senoji ponia Eires ir du jos vaikai – sūnus Roderikas bei dukra Karolina, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti paveldėtą smunkantį ūkį ir XVIII a. laikų dvaro rūmus, vadinamus Handreds Holu, pamažu yrančius, bet vis dar menančius savo buvusią šlovę.

Šviesesnius dvaro laikus iš savo vaikystės prisimena ir daktaras Faradėjus, anuomet buvusios Eiresų dvaro tarnaitės sūnus, o dabar tapęs Handreds Holo šeimos gydytoju, Karolinos Eires sužadėtiniu, paslaptingų, nepaaiškinamų nutikimų senuosiuose rūmuose liudininku”.

O knyga tokia gotikinio siaubo. Skaitai ir lauki kas bus toliau. Pokaris, Anglija, senas griūvantis namas, namas kuris tarsi koks gyvas organizmas puikiai žino kiekvieno gyventojo bei lankytojo silpnybes, puikiai sugeba jomis naudotis suduodamas lemtingus smūgius, po kurių jau neįmanoma atsitiesti.

Visa knyga pasakojama daktaro Faradėjaus, nevedusio, vidutinio amžiaus vyruko iš prastuomenės, kuris tėvų dėka įgijęs medicininį išsilavinimą, svajoja apie esmines permainas medicinoje, bet netiki savo šviesia ateitimi.

Yra ir meilės. Meilės moteriai ir meilės griūvančiam namui…

Knygutė vaikams. Arba kaip yra parašyta ant viršelio “Baisios pasakos vaikams – tam, kad iš tiesų niekad ir niekam nebūtų baisu.” Autoriai Agnė Gintalaitė ir Rimantas Valeikis.

Susiskaitė per porą valandų. Labai smagios istorijos. Netradicinis požiūris į aplinką, kitoks pasaulio matymas. Įdomios nevaikiškos vaikiškoje knygoje iliustracijos.

Labai smagus buvo skaitymas

Perskaičiau Zen Juli - Ereliai ir angelai.

Knygos stilius sunkokas. Nesiryja nekramtant. Kad pagautumei mintį reikia gerai sugromuluot.

Nes labai painu. Ir sukramčius kelis puslapius reikia gerai pagalvoti kas ir kaip. Visko čia yra: ir prekyba narkotikais, ir tarptautinės politikos užkulisiai, ir paauglių nusikalstamumas, ir meilė, meilė be atsako.  Dar knygoje pasakojama apie šunį vardu Žaką Širaką, apie žolės rūkymą, vėmimą. Yra knygoje ir apie Tigrus, ir baltuosius Vilkus. net apie tai, kad ereliai neturi ausų. O ko tada neturi angelai? Kelios citatos įstrigo. Ypač šita:

“Dar niekad nebuvo atėję į galvą, nors tai visai suprantama, kad laidų vedėjai reklamos metu krapšto nosis, sėdi prie mikrafono neišsivalę dantų ir kasosi užpakalius. Taip, kaip ir kiekvienas virėjas nusišnypščia į valgį, nes niekas nepamatys. Taip ir greitkelyje sunkvežimio vairuotojai pasismauko prie vairo tik todėl, kad sėdi aukščiau už kitus ir niekas negali to pamatyti pro langą.”

Ryte prarijau naujausią Makso Frajaus knygą “Ugurbado sugrįžimas”. Patinka, oi patinka man keistuolis Maksas ir jo gyvenimiškoji filosofija, kandūs juokeliai, gebėjimas pasišaipyti iš savęs pačio. Viskas taip žmogiška ir taip pažįstama.

Apturėjau malonumą.

Tik va, baisūniškai nepatinka, kad knyga suskaidyta. Skaitau: “Pirmoji dalis”… Lauik kažinkiek kol išleis antrąją, o gal ir trečiają. Raidės dideliausios….

Suprantu krizė, suprantu norą užsidirbti, bet… Noriu normalios Makso knygos, tokios kokia buvo Atėjūnas ir likusios trys. Na kodėl taip norisi kažkam viską sugadinti? (Retorinis čia klausimas).

Bet vistiek smagu klaidžioti Echo labirintais.

Dar viena praryta knyga. Dalios Jazukevičiūtės “Gyvatė keičia odą”..
Ne, Dalia nėra mano mėgstama rašytoja, bet žemietė, kažkada gatvėse ar kavinėse matyta.
Knyga intriguojanti ir stilinga. Dvelkianti kažkuo… Savęs ieškojimas, atradimai, praradimai. Tikėjimas, neviltis ir viltis. Ir meilė…
Va taip galiu apibūdinti knygą. Ir dar… Patiko.

Lėtai lėtai valgiau šitą Märta Tikkanen knygą Raudonkepuraitė.

Sustodama, atversdama puslapius atgal. Gromuluodama ir votuluodama.

Atradau daug minčių, kurias sakau, bet kitaip.  Knygoje sakoma : “kai šelmiai vilioja, nesek iš paskos, bėk pirma, kiek tik kojos valios!”. O aš visada sakau,”jei nori, kad tave vytusi  - bėk”.

Pasakyti ar knyga patiko sunku.  Kad nepatiko negaliu pasakyti.

Labai keista. Tokia… vaizdiniai iš sapnų.

Ką tik baigiau skaityti knygą 42.

Davė draugė.

Ant viršelio parašyta: “ Romanui dar nepasirodžius Lietuvos knygų lentynose, pagal jį jau pradėtas filmuoti Europos MEDIA programos paramą pelnęs bendras Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos serialas. Seriale vaidina žinomi Lietuvos aktoriai: Saulius Balandis, Liubomiras Laucevičius, Saulius Siparis, Dalia Michelevičiūtė, Eglė Gabrėnaitė, Rimantė Valiukaitė, garsūs latvių ir lenkų aktoriai.”

Ir visai nieko keista, knyga ir primena scenarijų. Knygos veiksmas vyksta kaip ir dabartiniu laiku ir įvairiose šalyse: Lietuva, Latvija, Lenkija… Knygos veikėjai  keliauja iš vienos šalies į kitą, iš vienų namų – į kitus, susitikdami ir išsiskirdami, prarasdami ir atrasdami, ieškodami atsakymų į svarbiausius klausimus: ko vertas žmogaus gyvenimas, ką žmogaus gyvenime reiškia meilė, kur slypi laimė ir kokia jos kaina…

Pagrindinis herojus Klausas, kuriam stuktelėjo 42 metai. Ne veltui sakoma “Žilė galvon, velnias uodegon”.  Vyrukas blaškosi, kažko ieško, pavyduliauja ir kaip dauguma vyrų taiko dvigubą standartą: “Kas galima liūtui to negalima asilui”. Jo neištikimybė tai normalus dalykas, žmonos nuklydimas į kairę nusikaltimas.

Daugumos veikėjų vardai – Klausas, Haris, Martinas, Styvenas, Eva, Džein ir kiti – nelietuviški. Vienintelė buhalterė Laima lietuvišku vardu, bet jau tokia brrrrrrrrrr.

Tokia lengvai susiskaitanti knyga. Ne aukšto meniškumo. Tik va išvada galima padaryt turinčią prasmę –  visada gyva viltis, kad savo gyvenimą galima pakeisti, pataisyti, išsiveržti net iš juodžiausios tamsos.

Perskaičiau Gregory Maguire knygą Piktoji.

Patiko. Kitokia, visai kitokia knyga apie raganas.

Knygoje pasakojama apie Ozo šalį iki pasirodant Dorotei. Atrodytų pasaka, bet… Pasaka ne pasaka. Daugiau filosofija apie gėrio ir blogio atsiradimą. Knygoje daugiau klausimų negu atsakymų, bet man tai visai patinka.

Pagrindinė herojė mergaitė- mergina-moteris žalia oda. Kodėl Piktoji? Ar todėl, kad raganos piktos. Bet Elfaba visai nepikta, ji nesuprasta, nemylėta, atstumta, uždara, įskaudinta, mylinti, bet nepikta. Ji tokia pati kaip ir mes. Jos draugai turi ją priimti tokią, kokia ji yra. O tai ne visada lengva.

Tik kodėl knyga skirta paaugliams? Todėl, kad pasaka? Paaugliams Piktoji nebus įdomi, jie paprasčiausiai jos nesupras. Na gal pakikens iš sekso scenų.