Yra toks geras vaikiškas filmukas apie žalią agurkėlį ir jame skambanti dainelė “Aš žaliasis agurkėlis, nebaisus man vandenėlis, nebijau storų varlių, tik bijau pilkų pelių”.

Keistuolis… Ko tų pilkų vargšelių bijoti? Yr baisesnių dalykų.

Penktadienį daržo lysvėje radau agurkytį. Na tokį labai įdomų, baltai žaliai dryžuotą ir apvaliai pailgą kaip mažą regbio kamuoliuką. Kadangi dangus buvo pilkai murzinai juodas, grumėjo ir jau dideli lašai kritinėjo tai nuskyniau tą mažių, nuteliuskavau ir parnešiau namo. padėjau ant stalo, o pati į kiemą rankų-kojų nusiplauti. Vanduo iš dangaus nemokamas, o man kartais nepaaiškinami taupumo priepuoliai užeina. Grįžtu, o agurko ant stalo nėra.  Rudolfas sėdi ant kėdės ir žiūri į mane labai nekaltomis akytėmis. Klausiu: “Kur agurkėlis?” Atsako: ” Mur, miau”. Išsiverčiu iš a’la prancūzų (mano vyro nuomonė) kačių (mano šventas įsitikinimas) kalbos “Koks agurkėlis, kas tai yr. Aš valgau tik mėsytę, ant tavo stalo nelipau, tu gailikė gi neleidi”. Galvoju, gal lauke ant sato palikau, bet ne… Tikrai buvau virtuvėje. Agurkas nerastas. Katinas nubėga į katilinę, peršoka per lentą ir kažką krebžda. Ilgai ten krebžda… Ir net neatbėga, ant nugaros nešokinėja, ant peties nesėdi.

Grįžta vyras. Katinas pasitinka ir marma marma kažką. Kol mes valgome iš kažkur į virtuvės vidurį atitempiamas agurkas. Tai yra… Na ten kur buvo balta tapo pilka, o lygi žievelė tokia …  Na… Įkasta, įdrėksta daug daug kartų. Žaliai pilkas kankinys paridenamas mano pusėn. Tikriausiai norėjo pasakyt: “Pasiimk, o tai ieškojai, jaudinaisi. Nieko tam agurkui neatsitiko, o ridenasi tai jis labai puikiai, galit pabandyt. Tingit?”

Vakare atvažiavo mano sūnelis su savo šuniuku Aikiu. Aikis pauostinėjo, pauostinėjo ir ham agurką, triaukšt triaukšt. Grūdai tik pabiro…

O filmuke vargšelis pilkų pelyčių bijojo. Keistuolis.