Apie nieką ir apie viską

Vakar man buvo ypatinga diena.

Labai smagu, malonu. Jaučiausi mylima, godojama ir pagiriama.  Va visi mylėjo, o mano didysis kompiuteris ir internetas  - neeeeeeeeeeeeee.

Vakare įjungiau. Neto nekrovė, net lempikės nemirksėjo. Nusprendžiau filmą pažiūrėt. Tada netas įrenginyje atsirado, o kompiuteryje ne. Pradėjo rašyt, kad neatpažintas networkas. Kompiuteryje mažylyje viskas buvo gerai.

Bandžiau spręsti problemą, fiksuoti kas ten negerai. O man angliškai rašė, kažkas negerai su kabeliu ir bla bla bla… ir taip toliau.

Bet kaip gali būti negerai su kabeliu, jei lemputės dega?

Nuėjau miegot, susinervinus iki paryčių negalėjau užmigti. Visokie laidai vaikėsi.

Ryte dar bandžiau kankintis ieškodama to networko.

Paskui nusprendžiau wi-fi prijungti per USB. Bet besinervindama nusičiupau iš dėžutės įprastą interneto jungimo laidą, perjungiau. Ir….

Internetas atsirado!

Išgirdau, kad latviai konfiskavo 14 prabangių pono Antonovo automobilių.

14-ka…..

O kam jam tiek.

Na suprasčiau 7, arba 31.

O 14 nei šioks nei toks skaičius.

Šian mieste vaikštinėjau. Žiūrinėju knygyno vitriną. Guli D. Doncovos knyga lietuviška. Pavadinimas “Kiriliukų princesė”.

Patinka man D. Doncova. Rusiškai skaitoma labiau. Galvoju, kurią gi knygą išvertė?

Kol sumąsčiau, kad čia “Princesa na Kirieshkach”. Kažkas panašaus, kaip princesė ant žirnio.

Kirieshkos tai ruginės duonos traškiai tokie. Kiriliukai

Vakar Rudolfėlis sumaišė vakarą su rytu. Po pietų išspruko į lauką. Paprastai jis savo valdas rytais apžiūri. Ir ką… Vis tamsiau. Grįžo toks nelaimingas.

Nu kas supaisys dabar. Gyvenam prieblandoje.

Aš tai nesuprantu kokį malonumą jis patiria lauke. Šalta, šlapia, peliokų nebėra.

Namiegas paaiškino, kad tai tas pats kaip žvejyba. Traukia ir gana.

Nu nesuprantu aš vistiek tų vyrų.

Murkšlina ir pilka.

Va tokio metų laiko nekenčiu.

Noriu vasaros.

Lietingas sekmadienis. Nusičiupau knygą ir perskaičiau. Toks detektyvas. Su daug dialogų.

Iris Johansen

Bjaurusis ančiukas

Kaip ir nieko ypatingo, tik labai gera mintis: “Jeigu lemtis nusprendė jus paversti gražuole, gyvenimas nebūtinai klostysis kaip pasakoje – gal tai tik baisiausio košmaro pradžia?..”.

Vieną liežuvį turime.

Tuo pačiu ir komplimentus sakome, ir artimą keikiame…

Universalus daikčiokas.

Perskaičiau visai mano nuomone neblogą knygą. Tai Sarah Waters “Svetimkūnis”.

Trumpas aprašymas būtų toks: “Iš kadaise klestėjusios senos Anglijos dvarininkų Eiresų šeimos belikę trejetas: senoji ponia Eires ir du jos vaikai – sūnus Roderikas bei dukra Karolina, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti paveldėtą smunkantį ūkį ir XVIII a. laikų dvaro rūmus, vadinamus Handreds Holu, pamažu yrančius, bet vis dar menančius savo buvusią šlovę.

Šviesesnius dvaro laikus iš savo vaikystės prisimena ir daktaras Faradėjus, anuomet buvusios Eiresų dvaro tarnaitės sūnus, o dabar tapęs Handreds Holo šeimos gydytoju, Karolinos Eires sužadėtiniu, paslaptingų, nepaaiškinamų nutikimų senuosiuose rūmuose liudininku”.

O knyga tokia gotikinio siaubo. Skaitai ir lauki kas bus toliau. Pokaris, Anglija, senas griūvantis namas, namas kuris tarsi koks gyvas organizmas puikiai žino kiekvieno gyventojo bei lankytojo silpnybes, puikiai sugeba jomis naudotis suduodamas lemtingus smūgius, po kurių jau neįmanoma atsitiesti.

Visa knyga pasakojama daktaro Faradėjaus, nevedusio, vidutinio amžiaus vyruko iš prastuomenės, kuris tėvų dėka įgijęs medicininį išsilavinimą, svajoja apie esmines permainas medicinoje, bet netiki savo šviesia ateitimi.

Yra ir meilės. Meilės moteriai ir meilės griūvančiam namui…

Šian turėjau išsiusti skubų laišką.

Taigi aš centriniame pašte.

Langelių daug, prie visų užrašai “Atsiprašome, jus aptarnaus kita darbuotoja”. Eilė didelė. Laišką reik registruot ir išsiuntot pirmumo tvarka. Stoviu eilėje.  Vos ne tarybinius laikus prisimenu. Kažkoks vyrukas pageidauja siuntinio. Darbuotoja lėtai lėtai pasikelia, kaip pagiriota sraigė alaus ieškodama nušliaužia, pasirausia dėžėje sėdimą atstačius, vėl šliaužia, paduoda siuntinuką. Labai ilgai gaišta su moterėlėm kurios prieš mane stovėjo, nes ieško pašto kodo, pradžioj kompiuteryje, paskui tokioje storoje knygoje, vienu pirštu stuksina klaviatūrą.

Prieinu pagaliau prie langelio ir aš. Paaiškinu ko man reikia. Pasikaso nosį, klijuoja trūkstamus ženklus, išmuša čekį. Žiūriu. Ne pirmumo tvarka. Aiškinu vėl, lėtai, kaip ypatingo dėmesio reikalaujančiam vaikui. Ji vaiposi. Už manęs stovinčio vyruko nervai neišlaiko. Jis garsiai nusistebi, kodėl palyginus atsakingam darbe laikomos tokios kvaišos. Aš jam sakau, kad kvailumas puošia kiekvieną moterį, o šita tikra gražuolė. Moteriška išsišiepia ir ima judėt greičiau.

Pagaliau laiškas išsiustas. Neriau iš pašto, kol nesuprato komplimento.

Ojeje…

Jie tokie maži. Jie tokie išdykę… Ir visad alkani. 

Okupavo mano brangiausio darbinę kėdę. Na taip jam ir reik. Sakė, kad vienas juodai dryžuotas, bet… Buvo