Apie nieką ir apie viską

Šiąnakt baigsis vasara…

Perskaičiau Zen Juli - Ereliai ir angelai.

Knygos stilius sunkokas. Nesiryja nekramtant. Kad pagautumei mintį reikia gerai sugromuluot.

Nes labai painu. Ir sukramčius kelis puslapius reikia gerai pagalvoti kas ir kaip. Visko čia yra: ir prekyba narkotikais, ir tarptautinės politikos užkulisiai, ir paauglių nusikalstamumas, ir meilė, meilė be atsako.  Dar knygoje pasakojama apie šunį vardu Žaką Širaką, apie žolės rūkymą, vėmimą. Yra knygoje ir apie Tigrus, ir baltuosius Vilkus. net apie tai, kad ereliai neturi ausų. O ko tada neturi angelai? Kelios citatos įstrigo. Ypač šita:

“Dar niekad nebuvo atėję į galvą, nors tai visai suprantama, kad laidų vedėjai reklamos metu krapšto nosis, sėdi prie mikrafono neišsivalę dantų ir kasosi užpakalius. Taip, kaip ir kiekvienas virėjas nusišnypščia į valgį, nes niekas nepamatys. Taip ir greitkelyje sunkvežimio vairuotojai pasismauko prie vairo tik todėl, kad sėdi aukščiau už kitus ir niekas negali to pamatyti pro langą.”

Ryte prarijau naujausią Makso Frajaus knygą “Ugurbado sugrįžimas”. Patinka, oi patinka man keistuolis Maksas ir jo gyvenimiškoji filosofija, kandūs juokeliai, gebėjimas pasišaipyti iš savęs pačio. Viskas taip žmogiška ir taip pažįstama.

Apturėjau malonumą.

Tik va, baisūniškai nepatinka, kad knyga suskaidyta. Skaitau: “Pirmoji dalis”… Lauik kažinkiek kol išleis antrąją, o gal ir trečiają. Raidės dideliausios….

Suprantu krizė, suprantu norą užsidirbti, bet… Noriu normalios Makso knygos, tokios kokia buvo Atėjūnas ir likusios trys. Na kodėl taip norisi kažkam viską sugadinti? (Retorinis čia klausimas).

Bet vistiek smagu klaidžioti Echo labirintais.

Ir vėl keisis laikas. Atsuksime rodykles atgal.

Žiemos laikas man dar kaip ir tinka. Organizmas greit prisitaiko.

O va pavasarį kai pereiname prie vasaros laiko… Kankinuosi ilgai… O dabar galvoju…

O kokiu laiku turėtume gyventi iš tikro? Kiek dabar zėgorius turėtų rodyt. Nes per tuos sukinėjimus ir atsukinėjimus visai iš kvėso išėjau.

Liaudies išmintis byloja: “Dvi galvos geriau negu viena”.

Ir va įsivaizdavau, kad turiu dar vieną galvą. Na, aplamai, tai kaipo tokia yr. Mano brangiausias už mane galvoja, kai nereikia, bet kai reikia, sako: “Spręsk tu, aš nieko nežinau ir žinot nenoriu”. O paskui kritikuoja. Bet ji ant kitų pečių.

O va jei pas mane butų dvi… Košmaras. Ir vienos gaurai šiaušiasi, o čia dviejų. Ir dažų dvigubai reikėtų… Ir kepurių. O gal viena galva norėtų būt skrybėlėta, o kita visai be galvos apdangalo. Pasidažyt irgi sunku būtų. O nueit kažkur… Na nesutartų mano galvytės. Aš ir vieną turėdama dažnai negaliu nuspręsti ko noriu Taigi viena į kairę, kita į dešinę….

Nu ne, neteisi liaudies išmintis šį kartą.

Šeštadienį buvom apsiprekinti Norfoje. Patinka man ten.

Bet…

Nusipirkau sausainiukų trapios tešlos su aguonomis. Maniau pasisaldysiu gyvenimą mokykloje pertraukų metu

Ir ką. Užsiviriau kavytės, pasisaldžiau. Atsidarau dėžikę, išsiimu sausainį. Kandu. Burnoje kažikoks keistų keisčiausias skonis. Dar kramtau, bet pradedu žiūrinėti dėžutę. Tiksliau sausainius. Viršutiniai kaip ir nieko, o apatiniai supeliję, mėlynai pamėlynavę ir tokios gijos tįsta.

Kuo skubiausiai išpjoviau tai ką kramčiau, burną praskalavau.

Bet priplėkęs skonis liko.

Šian visą dieną verčiau kabinete spintas. Popierius ir knygas kilnojau, dėliojau iš vienos vietos į kitą. Labai gerų dalykėlių paslėptų radau. O tokiu darbu užsiėmiau, nes ieškojau pratybų knygos, kuri “Kompiuterių karuselė ” vadinasi. Pirmos dalies, nes antrą dalį tai radau… Bet man reikėjo pirmos.

Kai į pagalbą atėjo kolegė ir  n-01000  kartą pravertė popierius knygą paėmė nuo pat viršaus ir paklausė ” Ar šitos ieškome?”.

“Šitos, šitos” -, apsidžiaugiau kaip lobį radus.

Įsivaizduoju kaip juokėsi nykštukai už pilvų susiėmę…

Kadangi radijus ir televizorius gasdina, kad atšals šian nupjovėme moliūgus.

Tokie visai nieko, pakeliami

O obuolių kaip ir nemažai. Raudoni ir žali. Ant skirtingų obelų. Ir ant žemės daug daug.

Tuos kurie dar nenukrito kaip ir nuskinti reikia.

Kadangi aš viriau vynuogių sultis, tai tą garbingą darbą patikėjau savo brangiausiam.

O anam padėti išskubėjo Rudolfėlis.

Dėžė. Joje obuoliai. Rudolfėliui maga patikrinti ar gerai jie sudėti toje dėžėje. Įlipa. Gerai sudėti obuoliukai, telpa ir jie ir Rudolfėlis. Į dėžę pilami kiti obuoliai. Rudolfėlis šoka, dėžė apvirsta, obuoliai pabyra.

Mažius kiek kojos neša bėga ir įsiropščia į kitą obelį. Žiūri.

Iššoka ir vėl sėlina prie dėžės.

Padeda gi.

Pasidariau ir maumoju su batonu arba su juoda duona.

Man tai skanu. Beviltiškai skanu.

Reikės Fetos sūrio  (arba kokios kitos sūrios varškės), smulkintos lašišos, pomidorų ir svogūnų.

Į Fetą sukraunam lašišą, smulkiai smulkiai supjaustom pomidorus ir svogūnus. Viską išmaišom.

Anei sūdyt, anei majonezo nereikia.