Apie nieką ir apie viską

Prisiminiau vaikystės dainelę. Net ir knygutę regis turėjau. O gal ir klystu, bet dainuodavom taip: “Vasiliauskas pirko dūdą”. O toliau nepamenu, tik žinau, kad po visų mainų jam neliko net pyragėlio.

Va ir man šian toooooooooooooookia diena…

Draugė pakeitė planus…

Tai aš norėjau tada išsikept mielinį obuolių pyraga, pasisaldymui.

Išsitraukiau duonkepę, sudėjau produktus, įjungiu. Ką ne taip padariau, nežinau, visko lyg taup ir tiek sudėjau kaip visada, bet tešla persikėlė ir pradėjo dribt per formos šonus. Kad dribt tai dribt, bet duonkepė ėmė svilt, dūmai rūkt. Išjungiau, ištraukiau formą, pakaitinau orkaitę ir įkišau. Tegu likusį laiką pakepa. Išploviau duonkepę, išgraibiau išdribėlius ir padegėlius. Pažiūrėjau kaip kepa pyragas, primažinau kaitrą. Pasiėmiau žurnalą, sėdžiu, skaitau. Rudolfėlis į lauką mane veda. Bet aš ir taip žinau, kad kieme guli 3 mažos peliotės ir viena trigubai už tas mažąsias didesnė, gal jujų mama, o gal žiurkiūkštis koks. Aiškinu Rudučiui, kad ne, ne, neisiu.

Ir staiga toks garsas “Pokšt” ir pažyra stiklai. Rudolfėliui musiau pasivaideno, kad dangus griūna, kaip vėju nupūtė. Aš supratus, kad sprogo orkaitės stiklas kuo skubiau išjungiu kaitrą ir stoviu mąstydama ką pirma daryt, ar stiklus šluot, ar pyragą traukt. Ištraukiu pyragą – nedakepęs, anam dar gerą pusvalandį reikėjo šonus kaitint. Susinervinu ir išverčiu į šuns bliūdą. Tada pradedu šluot stiklus ir siurbt virtuvinį kilimą.

Šuniui manau pyragas žiauriai patiks.

Grįžta brangiausias ir sako,”Gal tu kuo šlapiu tą stiklą palietei. Vandeniu gal apipylei.” “Ne,” sakau. ” Tai gal sudavei kuo.” “Nesudaviau, žurnalą skaičiau. Cosmopolitaną”.  ”Tai kaip čia dabar taip? Ėmė ir sprogo”

“Zaraza, švenčiausia, tau autoklavas gali sprogt, o man orkaitės stiklas ne” Bet prikandau savo dvišaką.  Neturėjau jėgų po visų nesėkmių ginčytis.

Oi, negerai, tai dažų kasetė rankose sprogsta, tai orkaitės stiklas, tai dar kas…

Čia įspėjimas iš aukščiau ar iš žemiau? Ar nykštukai perbėgėliai linksminasi.

Lėtai lėtai valgiau šitą Märta Tikkanen knygą Raudonkepuraitė.

Sustodama, atversdama puslapius atgal. Gromuluodama ir votuluodama.

Atradau daug minčių, kurias sakau, bet kitaip.  Knygoje sakoma : “kai šelmiai vilioja, nesek iš paskos, bėk pirma, kiek tik kojos valios!”. O aš visada sakau,”jei nori, kad tave vytusi  - bėk”.

Pasakyti ar knyga patiko sunku.  Kad nepatiko negaliu pasakyti.

Labai keista. Tokia… vaizdiniai iš sapnų.

Šią naktį per naktį griaudė ir žaibavo.

Anei kaip negalėjau užmigti. Varčiausi nuo vieno šono ant kito. Kėliausi, vaikštinėjau. O brangiausias gretimai pūtė į ūsą. Ir jokie žaibai nė motais jam buvo.

Laukiau, kad rytas greičiau ateitų.

Ir jau švintant užmigau…

Visai visai aptingau.

Ir valgyt gaminau, o receptėlius tingiu parašyt. Guli ant popieraus pakraigalioti.

Ir knygas skaičiau, o aprašyti tingiu.

Ir minčių turiu, o parašyti neprisiruošiu.

Na tikra tindiriuška.

Dėl to, kad ne viskas klostosi kaip reikia ir kaip nori kažką reikia apkaltinti.

Save kaltint neįdomu.

Tai gal mėnulis kaltas.

Vėpso iš dangaus ir drumsčia žmonių protus

Mano Rudolfėlis protingas katinas. Labai. Ir manau jei mokėtų kalbėt, tai tiesiai šviesiai man išrėžtų: ” Ir kada tu suprast pradėsi. Jau daugiau kaip metai gyvename, o tu…”.

Šian ryte veda Rudolfėlis mane į apačią. Galvoju į kiemą vizituot pelėnų nori. Atidarau duris. Rudolfėlis stovi tarpuduryje galva vienoj pusėj, uodega kaip antena iškelta kitoj pusėj. Ir žiūri. Aš stoviu, jis stovi. Pagaliau apsisuka ir nuliuoksi į virtuvę. Atsitupia prie šaldytuvo.

Jis valgyt norėjo, o aš į lauką siūliau.

Vargas mažučiui su tokia nesupratuole.

Na ir į liūtį šian iš darbo grįždama pakliuvau.

O griaudė, o žaibavo.

Ir sušlapau labai labai, iš savo nertų batų vandenėlį pyliau lauk, per skyles neišbėgo.

Skėtis visai nepagelbėjo.

Gavau naują kėdę.  Minkštą, sukiojasi. Sėdimajai labai patogu

Pertraukos metu pasisukiojau kabinete. Atrakcija

Ojoj. Šian norėjau mokesčius internete susimokėti.

Ir ką… Susimokėjau jau, tik…

Ieškau prisijungimo duomenų. Įprastoj vietoj nėr. Kaip nėr, turi būt. Juk dedu ten ir tik ten. Intensyviai ieškau. Nėr… Rankos pradeda drebėt, kojos irgi. Verčiu… Nėr… Kur dingo? Dingt kaip ir negalėjo, bet nėr. Pradėjau nervintis

Po to pasirelaksavau…

Sumąsčiau veikimo planą. Kadangi vakar sąskaitą tikrinausi, tai labai į paniką nepuoliau.

Pavaikščiojau ir atsidariau vieną stalčių. Tame stalčiuje to ko ieškojau tikrai negalėjo būti. Bet buvo. Gulėjo aplankėlis ir vaipėsi.

Ne kitaip tie bjaurieji nykštukai ten nuvilko. Aš tai nedėjau. Nebent miegodama.

Vieną dieną rojuje Ieva pasišaukė Dievą:

- Dieve, aš turiu problemą.

- Kokią problemą, Ieva? – paklausė Dievas.

- Dieve, aš žinau, tu sukūrei mane ir sukūrei šį gražų sodą, šiuos nuostabius žvėrelius ir didelę juokingą gyvatę, bet aš vis tiek nesu laiminga.

- Kodėl gi, Ieva? – klausia Dievas.

- Dieve, aš jaučiuosi vieniša ir man iki gyvo kaulo įgriso obuoliai.

- Gerai, Ieva, aš žinau, ką reikia daryti. Aš sukursiu tau vyrą. Bet tas vyras – turintis trūkumų padaras, su daugybe blogų įpročių. Jis meluos, apgaudinės ir bus baisiai išdidus ir pan. Jis tau sukels tik sunkumų. Bet, kita vertus, jis bus didesnis, greitesnis, jis mėgs medžioti ir žudyti. Jis atrodys kvailai, kai bus susierzinęs. Bet kadangi tu skundiesi, aš sukursiu jį tokį, kad patenkintų visus tavo fizinius poreikius. Jis mėgausis vaikiškais dalykais – muštynėmis ir kamuolio spardymu. Jis nebus per daug protingas, todėl jam visada reikės tavo patarimo.

- Skamba nuostabiai, – ironiškai šyptelėjo Ieva.

- Na… tu jį gali turėti su viena sąlyga.

- Kokia ji, Dieve?

- Kaip ir sakiau, jis bus išdidus, arogantiškas ir žavėsis savimi… Taigi tu turi leisti jam manyti, kad pirma sukūriau jį. Tik prisimink, tai mūsų mažytė paslaptis… Žinai, kaip moteris moteriai….