Na tikri X-failai. Įleidau Rudolfėlį į namus. Pati išėjau, duris uždariau. Grįžau Rudolfėlio nesimato. Sumaniau paieškot. Visus kambarius apėjau – nėr. Dar kartą apėjau – nėr.
Po kažkiek laiko materializavosi. Iš niekur…
Ir kur jis buvo pasislėpęs?
Va kartais tokios mintys į galvelę šauna. Ne veltui - bliondinė aš.
Kiekvienas iš mūsų turi angelą sargą. Na turi. Šitą aš senai sumąsčiau ir sąvąjį net nusimaliavojau. Seniai. Dar 2009 metais. O va dabar pagalvojau, kad kievienas angelas sargas turi terbelę, kurioje laiko bilietėlius. Susuktus, kaip loterijoje ir kartkartėmis ima ir ištraukia. Ir va kaip jau pakliūva: ar laimę nulems, ar nesekmę, ar kokią juokingai kuriozinę situaciją.
Kas paklius traukiant nežino nei pats angelėlis, nei aš…
Taip ir gaunasi 
Pabuvau Trakuose.
Patiko. Tik baisenybiškai tvanku buvo. Karštis ir drėgmė. Kvapo trūko.
Pilis graži.
Galima nebrangiai pašaudyti iš lanko ar arbaleto.
O gulbės visai jaukios. Vaikšto sau.
Ir kibinai skanūs.
Net naminukui parvežiau lauktuvių kibiną.
Nu tikrai tokie Tep- liap.
Imi pūstų ryžių pokutį, miltų stiklinę, išlydai pusė pokučio sviesto. Į sviestą supili stiklinę cukraus, išsuki, įmuši 3 kiaušinius, pasuki dar, supili ryžius ir miltus, kėlimo miltelių 2 šaukštelius. Viską sumaišai.
Imi šaukštą ir dedi ant skardos. Jei tešla per tiršta šliūkštelėti šlakelį pieno. Kai pridėlioji pilną skardą sausainių gražiai sausainius palygini šlapiu šaukštu ar šlapiais pirštais.
Kept reikia 225 laipsnių karštumo orkaitėj, kol parusvės. Ilgai netrunka.
Skardą ištraukus procesą pakartot kol baigsis tešla.
Sekantis etapas: suvalgyt. Susivalgo greit 
Mane persekioja. Ir niekas kitas, o daržovės. Ypatingai agurkai. Dar pernykščių marinuotų riogso podėlyje, o jau šiųmečiai… Viskas būtų gerai, bet kad tie zarazos turi madą slapstytis. Vieną vakarą kaip ir nėr nieko, kitą ryt žiūri kaba toks didelis “krokodiliukas” ir šaiposi.
Nedaug nuo agurkų ir pomidorai atsilieka. Noksta, raudonuoja visi vienu kartu. Na juos sudžiovinti galima.
O namiegas mano vis bambėjo: “Menkas derlius bus, menkas.” Taip norisi sušert jam vienu ypu tą menką, nederantį derlių. Kas būtų, jei nemenkas būtų?
Savaitgali šokau vestuvėse. Internacionalinėse Teko bendraut lietuviškai, rusiškai, angliškai. Vo angliškai ir sunkiausia buvo, gelbėjo gestai ir išsišiepimas iki ausų. Praėjo.
Buvo linksma, labai linksma.
Grižtant namo pusiaukelėj autukas pradėjo gesti. Puskelėj iki namų. Bet grįžau laimingai
Rudolfėlis ant manęs įsižeidęs. Šį ryt net kelti neatėjo. Ir dabar grįžęs po rytinio pasilakstymo išdidžiai nubindzeno į garažą lyg norėdamas pasakyti: “Valkiojaisi nežinia kur, tai ir toliau valkiokis, neprapulsiu…”
Kieme užsiveisė skruzdžių. Na ir šiltnamyje. Ten tai tokios skraidančios, o kieme ropojančios. Tik Rudolfėlis sumanė artimiau su jom susipažinti kaip tos nenaudos sumastė pasivėžinti ir sulipo į rudą kailį. Mažius net glostomas nemėgsta būti, o čia bėgioja kažkas. Puolė voliotis, kasytis, rėkti. O šukuot nesileidžia. Paskui kažkaip išsidrąskė.
O lyjant jei pasitaiko proga įlenda į Bukio būdą. Tada vargšas šuo pradeda inkšti. Aš išgirdus einu žiūrėti, atidarau duris ir Rudolfėlis visas pasipūtęs, iškėlęs uodegą kaip voverius parliuoksi namučio.
Visai suprantu šunytį. Jei mane kažkas iš mano namų išvytų nebūčiau patenkinta.
Taip ir slenka dienos
Siaubeli, atostogų jau tik mėnuo liko… 
Toks prabangus receptas. Galima marinuoti ne tik agurkus, bet ir aguročius, cukinijas.
Valgis toks pasilepinmui, kai norisi parasto, bet ne visai, neįprasto bet ne per daug.
Taigi agurkai ir jų giminaičiai medaus marinate:
1-am litrui marinato:
2 šaukštai druskos;
1 šaukštas cukraus;
1 stiklinė acto;
1 arbatinis šaukštelis ciberžolės;
2 šaukštai medaus;
Į stiklainį:
Agurkų, aguročių, cukinijų, patisonų. Mišinio arba atskirai. Galima ir paprikos dėl spalvingumo. Juodųjų ir kvapniųjų pipirų, krapų, česnako, lauro lapelis.
Išvirti marinatą.
Agurkus stambiai juostelėmis supjaustyti, dėti į stiklainį, tarpuose berti pipiriukus, dėti krapus, česnaką, lauro lapelį. Užpilti verdančiu marinatu ir pridengus palaikyti, kol atvės stiklainiai, apie 1 valandą. Tada pakaitinti stiklainius apie 10min. ir užsukti.
Pasirašiau, nes pastoviai pametu receptus. Žinau kur spausdinti padėti, bet verčiu, nerandu, sujaukiu, nerandu, sutvarkau, nerandu. Vėliau žiūriu guli ant viršaus.
Perskaičiau Gregory Maguire knygą Piktoji.
Patiko. Kitokia, visai kitokia knyga apie raganas.
Knygoje pasakojama apie Ozo šalį iki pasirodant Dorotei. Atrodytų pasaka, bet… Pasaka ne pasaka. Daugiau filosofija apie gėrio ir blogio atsiradimą. Knygoje daugiau klausimų negu atsakymų, bet man tai visai patinka.
Pagrindinė herojė mergaitė- mergina-moteris žalia oda. Kodėl Piktoji? Ar todėl, kad raganos piktos. Bet Elfaba visai nepikta, ji nesuprasta, nemylėta, atstumta, uždara, įskaudinta, mylinti, bet nepikta. Ji tokia pati kaip ir mes. Jos draugai turi ją priimti tokią, kokia ji yra. O tai ne visada lengva.
Tik kodėl knyga skirta paaugliams? Todėl, kad pasaka? Paaugliams Piktoji nebus įdomi, jie paprasčiausiai jos nesupras. Na gal pakikens iš sekso scenų.
Vakar viriau agurkų uogienę.
Taip taip… Buvo tokių vidutinio dydžio agurkaičių. Tai paeksperimentavau. O ką…
Skonis visai įdomus. Turėtų patikti tiems, kurie medų mėgsta. Spalva… Spalva šiaip sau. Kvapas įdomus.
Pakaštavojimui uogienės daug nepriviriau, ir produktų daug nesunaudojau.
Tik tiek:
1 kg agurkų, 600 g cukraus (naudojau rudąjį cukranendrių, bet nieko neatsitiks ir paprastą naudojant), 2 citrinų sulčių ir minkštimo, ir vienos nutarkuotos žievelės, pundelio mėtų.
Gaminimas:
Mėtos lapelius sudedam į puodą.
Agurkams išimame sėklas ir plonai supjaustome( mano agurkų sėklos mažos, tai aš ir nesivarginau jų išiminėti). Išspaudžiame citrinas ir vienai nutarkuojame žievelę. Viską sudedame į puodą, užberiame cukrumi ir paliekame pastovėti kelioms valandoms, kad išsiskirtų sultys.
Užviriname ir ant mažos ugnies verdame apie pusvalandį, kol sirupas sutirštės. Galima dar įdėt uogienių tirštiklio.
Sudedame į stiklainius ir užsukame.
