Jei savaitgalis - lyja.
Jei neturi atsarginių kojinių butinai nuvingiuoja nubėgusių akučių takelis.
Jei darbe nėr neto – būtiniausiai ateina skubų skubiausias laiškas su darbu, kurį reikia padaryt ir skubų skubiausiai išsiust. O darbe neto nebus iki rugsėjo. Kalba taip.
Radau tokį straipsnį apie zodiako ženklus.
Ten neilgažodžiaujant tiksliai labai parašyta, kad
Šaulys
Pradžioje galvojau: “Fe, kaip negražiai apie mane parašė. Aš visai ne tokia. Visai visai…” Kiti tai tokie. Ypačiai tinka mano brangenybei, Mergelei.
Kas pažįsta, tai nenustebs, nes:
Mergelė
O paskui pamąsčiau apie save ir nusprendžiau, kad teisybės yr.
Va:
Taigi viską galima pakreipt savo pusėn.
Eilinį kartą pasitvirtino, kad: “Kiekvienas geras darbas – privalo būt nubaustas”.
Perskaičiau Allesandro Piperno knygą “Su blogiausiais ketinimais”. Nusičiupau per knygų išpardavimą. Susigundžiau aprašymu.
“Romane vaizduojama turtingos Romos žydų šeimos epopėja. Trys kartos, trys skirtingi požiūriai į gyvenimą, pinigus, moteris ir ypač į savo žydišką tapatybę. Šeimos draugai, verslo partneriai, priešai, Romos la dolce vita skandalai. Nuo didžiojo senelio Bepio Sonino, elegantiško, rafinuoto mergišiaus, sugebėjusio sukrauti turtus ir juos iššvaistyti, iki pasimetusio anūko Danielio.
Savaitgalį laikiausi dietos. 
Nereik galvoti, kad nudūkau ir noriu savo kūną apmarinti.
Oi nenene.
Viskas daug paprasčiau.
Brangiausias mano sakė, kad po darbų anam reik pasirelaksuot. Nu, reik tai reik. Išlėkė prie upės. Sako: “Pietų nedaryk, kepsim žuvį”. Tai buvo šeštadienį. Parnešė aukšlių. Pats išdorojo, pats iškepė, aš galiu ne taip vertingą žuvį pagaminti, sugadinsiu dar.
Valgėm. Aš gal net 5 suvalgiau.
Sekmadienį istorija kartojosi.
Remontas. O remontuojant vis prireikia tai šio, tai to, tai ano. Ir išsirink tu šioj prekių gausybėj, kad geras.
Brangiausias mano pirštu reklaminiam buklete pabaksnojo: : Va tokių alkidinių dažų jam reik. Tik ne 10 litrų, o 1 litro užteks”. Ieškojom. Vienoj parduotuvėj neradom. Nuvažiavom į kitą.
Mieliausias mano paskutiniu metu tokią madą įsiėmė. Slapstytis parduotuvėse. Einam kartu, kalbam, žiūriu nėr, kalbu su kokiu nepažįstamu dėde, ar viena. O tą randu užslinkusi ar prie kokių plytelių, kurių nepirksime, ar prie kūrenimo katilų, ar dar kur. Čia statybinių prekių parduotuvėse. Panašiai būna ir maisto prekių. Dingsta visu krepšiu pirkiniams.
Nieko baisaus, parduotuvės neperdidelės, randu. Ir dar velnių gaunu, kad dingau kažkur.
Taigi Bikuvoj vėl dingo. Einu, dairaus. Pripuola pardavėja ir sako: ” O jūs kažko ieškot, nerandat, gal padėt”.
“Ne. Ačiū, rasiu pati” . Negi aiškinsi, kad nuosavą vyrą pamečiau. Ne taip supras. Radau. Nors ieškojom dažų maniškis atsirado prie varžtų.
Dažus radome “Senukų” prekybos centre. Nors viskas buvo parašyta taip kaip ant to buklėtėlio pasirodo jis norėjo ne tokių dažų. Ir aplamai aš vėpla. Čia jau citata.
Rudolfėlis iki šiol nedraugaudavo su katinais. Neteko, nebuvo progos. Vieną sykį buvo draugė užsinešus trumpam katytę, tai oi oi kas buvo.
O vakar mažiui besiganant atsliūkino kaži kieno juodas katinas.
Didelis, išpuosėlėtas, matosi kad naminis, o jau uodega uodega. Vos ne už katiną didesnė. Manęs bijojo, vos pamatęs bėgdavo, bet toli nenubėgdavo. O su Rudolfėliu bendravo. Vienas kitą apuostė, tada truputuką pagaudė, gretimai sugulę pagulėjo, vėl pasivaikė. Gražiai bendravo. Gal porą valandų.
Tada svečias iškurnėjo. Vis atsigręždamas ir vis pamiauksėdams.
Bet kalbėjo abu kaip žmogai.
Aš vis šnipavau artyn neidama. Negi trukdysi bendravimą.
Kai languota prijuostė siūlė aprašyt kokius valgius gaminu iš žolių nebuvo įkvėpimo nei rašyt, nei gamint.
Dabar įkvėpimas gamint atsirado. O jei pagaminau reikia ir aprašyt.
Vakar gaminau koldūniukus su varškės ir dilgėlių įdaru.
Kai parašiau žodį koldūniukai prisiminiau vieno žmogelio pasakojimą. Dirbo anas Maskvoje ir užėjo į valgyklą “Pelmennicą” pavalgyt. O labai jau jis koldūnus mėgsta. Ir sako padavėjai: ” Mne dve porciji koldūnov”. O padavėja pažiūrėjus atsako: ” Ach ty pjanaja roža. Koldūnov zaxotel. A vedmu vpridačiu ne nado?”
Tai kai tik susiruošiu koldūnint tai ir prisimenu.
Taigi vakar pirmiausia pasidariau naminės varškės. Ir dilgėlių priskyniau. Dilgėles ant koštuvo dugno, ant viršaus marlę, tada pakaitintą naminį rugpienį supyliau, gerai nuvarvinau ir varškelę pasūdžius su dilgėlėm dar šiltą pertryniau.
Padariau tešlą koldūnam. Pagerintą iš 4 kiaušinių, maslionkų ( išrūgos nuo varškės) ir miltų. Iškočiojau, nulpdžiau koldūniukus iš įkišau anuos į šaldiklį, kad atvėstų.
Po poros valandų išviriau vištienos sultinyje. Galima ir daržovių.
Padažėlį padariau iš sviesto, grietinės ir laiškinio česnako. Sviestą ištirpinau, įmečiau pjaustytą česnaką, jo tai nepagailėjau ir porą šaukštų grietinės. Visą šitą reikalą užpyliau ant išvirtų koldūnėlių.
Gal ir koloringa, bet skanu… nuodėmingai.
Net protingos moterys įsimylėjusios sukvailėja.
Rimtai.
O dabar perskaičiau paaiškinimą kodėl.
