Apie nieką ir apie viską

Nesėkmių ir painiavų ruožas tęsiasi Būna juk tokių dienų, savaičių lyg tyčia. Tos nesėkmės tokios smulkios, bet…

Vakar skubėdama į dalykinį susitikimą darbe pamiršau raktus. Po susitikimo paršliaužiau namo, batai kojas spaudžia, kojos žviegte šlepetaičių minkštų prašosi. Ir ką… Raktų nėra. Išverčiu visą rankinę, raktų nėra. Regis gi dėjau. Apsisuku ir šlubuoju į darbą. Valytoja atrakina kabinetą. Randu raktus. Paršlubuoju namo. Ir prisimenu, kad namie yr paslėptas atsarginis raktas. O kojytės dega… Ir pati prakaituota. O galėjau pasiimti raktą ir namie ramiai pasėdėti.

Šįryt dujų balonas nusibaigė. O reik šuniui ėdesio išvirt. Kankinu elektrinę plytelę…

Vakar dar ESFA atstovui spėjau parodyti tinklapėlį www.sypsena.net. Vakare jis nustojo šypsotis Būna…

Prisipažinkit, kas mane nužiūrojot… Ir greit atžiūrokit.

Pastaruoju metu vis taip gaunasi, kad man viskas ima ir maišosi Regis ne Alzhaimeris, bet… Na taip tikriausiai turi būti.

Penktadienį prieš Velykas nuvažiavau į IKI apsipirkti. Per radiją reklamavo, kad pangasijos yra atpigę. Prikrauta daug daug su užrašu Novako.  Mėgstu pangasijas. Ypač pamarinuotas sojų padaže, apibarstytas prieskonių mišiniu (dašis, monarda, juozažolė) ir apvoliotas džiuvėsėliuose. Valgai tada su ryžiais ir daržovėmis. Skanumėlis.

Taigi. Prieinu prie šaldytyuvų. Mindžiukuoja ten diedelis toks. Ir sako jis man: ” Mergaite, čia pangasijos?” Rankose laiko maišelį su užrašu Novako. Širdis apsalo išgirdus, kad aš kažkam dar mergaitė Išsišiepiau ir sakau: ” Taip, taip, pangasijos”.  Ir pati čiumpu pakelį.

Namuose išverčiu iš pakelio į dubenį, pakelį išmetu ir pamatau, kad pangasijos  visai nepanašios į pangasijas. Žiūriu užrašą, o jis skelbia, kad aš nusipirkau kalmarus. Žiūriu čekį – mokėjau už pangasijas.

Ruošiau tuos gyvius taip: atšildžiau, pamarinavau su soja ir prieskoniais, 10 minučių apviriau. O po to apkepiau. Skanu su ryžiais ir adžika. Pirkiniu nenusivyliau.

Planuoju pirkti dar ir padaryti įdarytus.

Va ir praėjo šventės. Jau vakaras. Ryt į darbą… Geras dalykas yra šventės. Man patinka. Ypač kai dar ir saulė šilumos negaili. Todėl malonumas dvigubas. Ypač man, saulamėgei.

Taigi šventes atšventėm, kas kultūringai, kas kaip visada… Pyragus skanavom, kepsnius ragavom Per barzdas varvėjo, bet ir burnoj liko…  :D

O dar ir prieš šventes buvo… Malkas su karučiu vežėm. Penktadienį. Rudytis kaip ten buvęs: ir pasimatavo

ir pasivėžino:

ir ne toks tas bildantis karutis baisuoklis.

Šeštadienis paprastai praėjo. Kiaušinius bemarginant, virtuvėj besisukiojant…

Sekmadienį velykavom, kiaušinis mušėm. Vakare šašlykus kepėm.

O vakare sekmadienio buvo šunelis Aikis pradingęs. Išėjo į mišką pasivaikščioti, o jis gal kokią panaitę užuodęs ėmė ir pabėgo. Visi nervinomės. Rudolfėlis irgi. Svarstėm kur šunytis. Ryte  mano brangiausias į paiešką išsiruošė. Šonu miškelio… Ir rado. Maždaug už puskilometrio nuo namų. Kita labai panaši vieta į mūsiškę: miškas, didelė pieva, namai. Lakstė ten nabagas.

Parvestą visi sarmatijo ir negeru šunim vadino. O man jo gaila buvo. Nors kaip mano sunus pasakė: “Mes gi nedingdavom visai nakčiai nepasakę kur einam.” Tikra tiesa, nedingdavo. Nes ne tėtis būtų ieškojęs… Aš gi tipiška višta perekšlė.

Svetelius išlydėjom. O Rudolfėlis taip pavargo:

Visiems mano blogo skaitytojams:

Aš esu žioplė. O gal idiotė?  O gal žiopla idiotė.

Kepiau keksą duonkepėj. Jau tą keksą įvairiom variacijom kepiau n-kartų. Ir ką? Ir nieko. Skanus. Dabar stengiausi Velykoms. Nesuprantu kaip nustačiau ne tą programą. Vietoj 4 paspaudžiau 5. Ir ką? Gavosi kaka. Suku galvą kaip klaidą ištaisyt, nes girdėjau šunims nesveika daug saldumynų.

Senstu, oi senstu…

Tokia jau šiandiena.

Ankstų rytą skamba namiego telefas. Ne, ne žadintuvas. Žadintuvui dar anksti. Namiego bendradarbis. Aš per miegus nesuprantu ir klausiu brangenybės savo prie šono gulinčios: “Žadintuvo signalą pakeitei?’ Tas man neatsako, o telefu kažką kalba, įtempus ausį supratau, kad nuveš jis bendradarbį, nuveš, tik vėliau, kai pats važiuos. Bandžiau dar numigti, nepavyko. Atsikėliau gert kavos. Begeriant kavą sunerimo Rudolfėlis. Puolė prie durų. Brangiausias nuėjo pažiūrėt kas ir kaip. Bendradarbis… Nė žmoniškai kavos nepagėręs mieliausias išlėkė į darbą.

Į ka te veiks?

Nuėjau į kirpyklą. Pasirodo mano pastovi kirpėja susiginčijo ir išėjo iš darbo. Vietoj jos dirba kita, jauna tokia mergaičiukė. Nusprendus kirptis patikėjau jai savo plaukus. Stengėsi mergaitė, vargo.

Gal ir nieko rezultatas. Veidrody save atpažįstu. Rudolfėlis irgi pripažino, arkliai gatvėj nesibaidė ( nesutikau grįždama). Tai gal gerai bus.

Šian apie pietus saulytė nosį parodė. Net linksmiau. Galima be baimės nušalti iškišti nosį.

Pasižiūrėjus į veidrodį kyla didelis noras į kirpyklą. Ir baimina klausimas: ” Kaip nukirpti?” Kad nežinau, kad gražu būtų, kad nebūčiau panaši į kolūkio bulvę…

Norisi, norisi taip…

Bet iki žydinčių sodų palaukti reikia.

Yra taip kaip sako Rudolfėlis:

“Išleido mane parišę į sodą šiandien. Parišo ir paliko. Na gera ant tos žolės. Voliojiesi sau, saulytė šviečia.

Tik tie motociklininkai. Burzgia. O aš bijau. Teko išsinerti iš pavadėlio ir bėgti ant laiptų. Tas pagavo ir namo parnešė. Nu ir gerai. Čia viskas nors pažįstama. Bet ir lauke įdomu.”

O namiegas pajutęs saulę ir palaukęs kol aš popiečio užusnusiu nusimuilino prie upės slieko maudyt. Man aiškino, kad Rudolfėliui žuvytės šviežios pažaist pagauti norėjo, bet priėjimo jokio nerado. Konkorėžiukų parnešė. Jau vieną batuose radau

Pavasaris…

Na aš tik truputį… Apskritai tai aš geras katinukas. Tik mane jinai skundžia.

Va šį ryt pasiėmė tokią mėlyną pukuotą šluotikę, kurią aš kartais kramtau ir pradėjo visur makaluotis. Aš norėjau atimti, tai nuvijo, o paskui numetė. Kai man nereikia, tai ir jai nereikalinga. Nuėjo didelio šepečio atsinešti. O aš tuo tarpu užlipau pažiūrėt ką ji ten makaluodama paslėpė. Juk tikrai kažką paslėpt turėjo.

Užšokau. O ta atėjo ir nemato. Kai nereikia, tai viską mato, o kai aš noriu, kad matytų, tai… Teko sukniaukt. Pakėlė akis ir: “Rudolfai, neklaužada, greit nulipk nuo židinio viršaus.”

Norėtum. Parėkavai ir jau skubu lipt. Pabuvau. O ta grindis plauna ir dėmesio nekreipia. Nulipau ir padėjau. Reikia padėt. Šepetį jos gaudžiau. Bet jai kažkodėl nepatiko.

Esu pakankamai jautri kvapams.

Ir va pastaruoju metu susiduriu su tokia problema: septintokes pajutusios pavasarį purškiasi kvepalais. Ir ne vos, kad aromatą pajustum, o viena ant kitos  išpurškia vos ne po pusę butelaičio. Kvapai skirtingi, mano nosy susipjauna ir nebekvepia, o smirdi. Vėdink nevėdinus kabinetą, kvapas… nenusakomas, net skersvėjai nepadeda.

Gali prašyt, gali aiškinti. Per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo. Paauglystė…

O po persikvėpinusių mergyčių ateina vyrukai po kūno kultūros. Paaugliai. Prakaito šutas riečia nosį.

Išeinu skaudama galva.

Grynas oras nepadeda.

Ir priminė… Tarybiniais laikais su uniformom šusdavom. Dabar nors rūbus pasikeist įmanoma.

Perskaičiau pasimėgaudama Isabele Allende knygą “Sala po vandenynu”.

Buvau girdėjusi ir skaičiusi atsiliepimus. Ir laukiau įkvėpimo kada skaityt. Man reikia nusiteikimo skaityt knygai, nes perskaitysiu ir neliks… O dabar apturėjau nemažą malonumą.

Labai patinka kai prabėga knygose žmogaus ( moters) gyvenimas nuo vaikystės. O čia ir meilė, ir karas, ir plantatoriai su vergais… Skurdas ir pobūviai.

Knyga parašyta pusiau pirmuoju asmeniu kas suteikia žavesio. Knyga apima nemažą laikotarpį nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XIX amžiaus pradžios maždaug 40 metų. Įdomus psichologinis požiūris, kai vienas pagrindinių knygos herojų atvyksta į kolonijas aplankyti mirštančio tėvo ir kupinas humaistinių idėjų, o pagyvenęs kolonijoje ir tapęs plantatoriumi atbunka ir nužmogėja dėl verslo naudos ir požiūrio, kad baltoji rasė yra aukštesnė už juodąją.

Romanas labai spalvingas: vien afrikietiškųjų religijų samprata ir vaizdavimas, gydymo metodai, vudu ir krikščionybės samplaika, gerasis tėvas Antuanas, tetulė Roza ir kurtizanė Violeta.

Sala po vandenynu – vieta kur sugrįžta išlaisvintos juodųjų vergų sielos po mirties, nes vergovės salą „viršuje“ ir Afrikos rojaus salą „apačioje“ skiria ir jungia vandenynas. Ir dar meilė… Nes mylimas gali ateiti per sapnus nesvarbu kur būtų.