Apie nieką ir apie viską

Sveikinu visus meluojančius – save vaduojančius.

Sveikinu visus tiesos nesakančius.

Laukiau aš jos šiandien. Pasitikau. Paglostyt leidaus.

O ji užsiėmė kažkokias žoles sodint. Žolės ir žemė man patinka. Jai irgi. Bet ji viena žaidė, manęs neleido. O kai padėt norėjau, tai į tokį kambariuką užsidarė, kur daug plyšių landžiot ir slėptis yra ir manęs neįleido. Daužiau duris, šaukiau, bet veltui.

Paskui savo žoles nusinešė į viršų ir nunešė į tokį kambarį, kur laiko paslėpus medžius. Įtykinau iš paskos, pamatė ir…Vaikėsi mane. Palakstėm tai šauniai.

Bet vistiek. Neleidžia daryt ko noriu.

Dar mane pasvėrė su bezmėnu prieš tai įkišus į maišą. Sakė sveriu 5 kg ir 100 gr.

Tai daug ar mažai?

Čia aš, Rudolfėlis, papasakosiu kaip man sekasi.

Vakar buvau tiesiog neišpasakyto gerumo. Mano sugyventiniai visai nublūdino. Kelias ne laiku, gula ne laiku… Ir kaip padoriam katukui prisitaikyt prie tokio stresinio gyvenimo. Visai… Taigi atsikėlė po patamsiais. Tas atsikėlė, o ta tai drybsojo. Gerai, kad pavyko užlėkti į viršų. Pažadinau. Tas gi ėsti neduoda.

Paskui ryte padėjau tai spausdinti. Na turi ji tokią dėžikę, kuri pradeda čežėt ir iš jos popierius lenda. Lėtai taip.  Aš norėjau greičiau, bet ta nuvijo.

Kol ji tvarkėsi popierius, radau kažkokį mėlyną daiktą, jinai jį plėšiku vadina. Paėmiau. Geras toks daiktelis. Į dantis pasiima, ridenasi irgi gerai. Pasiėmiau, pradėjau žaist, mėtyt ir netyčia po foteliu pastūmiau. O ta rėkt. “Kur mano plėšikas, kur plėšikas”. Gi,  mane, Rudį turi. Atlėkė, pasilenkė ir pradėjo ieškot subinę išstačius.

Kol ji ieškojo, aš ant jos kompiuterio užlipau ir norėjau tokį juodą laidą nukast. Kai pamatė ką darau, oi kaip rėkė. Nučiupo ir papurtė. Visai neskaudėjo, bet vistiek kai paleido prišliaužiau ir įkandau į koją. Ir pabėgau. Žinos…

Atsiguliau ant jos lovos visu ilgumu ir miegojau

Neilgai. Pažadino. Sako, eikš mažuti, aš į miestą einu, nunešiu į apačią.

Nutempė.

Visai jokios pagarbos.

Reikės imtis griežtesnių auklėjimo priemonių. Paprastas įkandimas nebepadeda.

Ar aš ne gražus? Ar nepasipuošęs?

Buvo Užgavėnės ir išvaršm žiemą.

Buvo 40 paukščių diena. Parskrido paukščiai.

Buvo pavasario lygiadienis.

Buvo Žemės diena.

Persukom laikrodžius ir gyvenam vasaros laiku.

O už lango murkšlina, lyja, sninga, šalta.

Protestuoju.

Grąžinkite pavasarį.

Kai persukamas laikas –  tai viena iš blogybių. Pirma netinka jis man. Antra laiką kažkodėl persukame sekmadienį, o ne šeštadienį,o ne sekmadienį. Jei būtų kitaip, tai diena liktų pasibalansuot. O dabar “s korablia na bal”.

Aplamai mano valia būtų – laikrodžius persukinėtume balandžio 1 dieną. Kvailių diena – tai valia ir kvailai elgtis.

O šiandien atsikėliau 6.20. Nauju laiku. Jei norit paklausti kodėl – tai… Paslapties nėra. Atidaviau namiegui savo seną telefoną. Na kaip išaugtus rūbelius jaunesniai sesutei Taigi žaidė anas su tuo telefonu. Po to sumintijo, kad reikia žadintuvą visai savaitei nusistatyt. Nusistatė. Data 1980-03-27  telefone. Diena ketvirtadienis. Taigi telefonas žviegia “Stavaj, blia, nemedlenno”. Teko keltis.

Vėliau kepiau pietums žuvį. Namiegas zirzia, kad jam nuobodu. Paprašau išsiurbti kilimą. Atsakymas “Tingiu”. Tada prašau nors dulkių siurblį išvalyt. Šitą darbiuką atlieką, bet kilimo jis sako nesiurbs, tikrai nesiurbs, nes katinas mano, gaurai irgi. Nesiginčyju. Sėdi ant sofos ir dainuoja:

“Viena ankstų rytą

Virga asilą sutiko

Vai buvo tai nutiko

Virga asilą sutiko”

Kai genialiąją dainušką užtraukia kokį penktą kartą atsisuku nuo kepamos žuvies (gal todėl pora gabaliukų nedakepė, tegu prabočyja valgytojai) ir meiliai besišypsodama sakau: ” Aš visą gyvenimėlį, gerbiau tave, asilų neįžeidinėjau tave jų vardais vadindama, bet jei jau sakai, tai tegu bus. Sutinku, kita tai ginčytųsi, o aš ne. Sakai asilas, tai asilas. Tau geriau žinot”. Nustebo žmogytis. Ir tik paskui suprato kas be ko

Tada aš pradėjau kilimą siurbti. Įjungiau, nustačiau ant mažiausio, pabrūžavau ir sakau: “Man kažko blogai siurbia.” Naminukas nulipo nuo sofkytės, paėmė siurblį ir sako” “Galingumą padidink”. O tada ima siurbti. Išsiurbė , ne tik kilimą virtuvėje, bet ir koridoriuje…

Po to malkų atvežė. Visas kaimelis suekė žiūrėt. Atrakcija. Kai skruzdės į kaimynų namus laužias negirdi, nemato… O  čia mato…

Bet nėr gyvenime teisybės. Nėr. Nuėjau į duša nusimaudyti. maudausi. Įsijungiu tropinį lietų. Išgirstu bummm. Ir ant manęs ne tropinis lietus, o karšto vandens čiurkšlė.

O prieš tai naminukas maudėsi. Ką tas dušas negalėjo sprogti jam besimaudant? Tada aš jį būčiau guodus: “Na nieko tokio juk nenutiko.” O dabar… Jokios paguodos

Ir viskas tik dėl laiko persukimo.

• Šįryt, kol dažiausi, penkis kartus alpau nuo savo grožio.
• Mes, moterys, stiprios – ir šiukšles išnešam, ir stogus nunešam, jei reikia.
• Moterys neturi viršsvorio, tai – papildomos vietos bučiniams…
• Norėjau būti pačia geriausia – nepavyko. Norėjau tapti pačia blogiausia – nesugebėjau. Teks būti nepakartojamai!..
• Aš iškart laikausi trijų dietų – nuo dviejų neprivalgau!
• Jis valgo – aš gaminu; jis dėvi – aš skalbiu; jis mėto – aš tvarkau. Ir ką aš be jo daryčiau?
• Moterų liaudies žaidimas: pati sugalvojau, pati įsižeidžiau.
• Aš – kaip šampanas: galiu būti svaiginanti, bet galiu ir į galvą duoti.
• Jei jums kažkas skambina tada, kai jis girtas – vertinkite tai… Jūs jam labai brangi.
• Pats geriausias seksas su tuo, su kuriuo ir be sekso gerai.
• Moteris turi priklausyti tam vyrui, kuris jos problemas išsprendžia, bet nesukuria naujų.
• Iš principo moteris ir patylėt gali. Bet esmė ta, kad ji tokio principo neturi.
• Aš – kaip kabrioletas, tokia puiki, o stogo nėr!..
• Mano vyras pradėjo kiekvieną dieną po barus, restoranus ir klubus trankytis! Manęs ieško!
• Prabudau, nusiprausiau, pasipuošiau, nusišypsojau ir išėjau pasaulio puošti!
• Tikra kalė – ne ta, kuri garsiai šaukia apie savo kališkumą, bet ta, kuri su miela šypsena ir tyliu balsu nuneša stogą ir sugadina gyvenimą.
• Aš mėgstu apelsinų sultis, mano draugės – persikų. Tačiau kai susitinkame mes geriame degtinę.
• Visos degtinės skonis – vienodas, o nuotykiai – skirtingi!
• Dieve, duok išminties suprasti vyrą. Duok meilės jam atleisti. Kantrybės iškęsti jo charakterį. Tik jėgų neduok, o tai užmušiu jį….!

Kur ritasi visuomenė. Valytoja galvoja, kad išmano pedagogikos subtilumus, siuvėja žino kaip mokyti vaikus, kad jie išmoktų ir suprastų (pačios vaikas nosies servetėle nusivalyt nesugeba, vis rankove braukia).

Geriausiai viską išmano fizikai…

Galvoju, gal man reiktų isibraut ligoninėje į operacinę ir pradėt chirurgui aiškint kaip daryt operaciją.

Aš bliondinė. Ta iš anekdoto. Galite juoktis, nes pačiai juokinga.

Nesenai pagal projektą įsigyjome daugiafunkcijinį Konica-Minolta magicolor 1680MF. Įsigyt įsigyjom, paspausdinom, pasidžiaugė ir… pyst pranešimas  ”Pasibaigė geltoni milteliai”.  Kas, kad beveik nespausdinom. Gražiai paaiškino, kad įdėta tik bandymui – pabandymui.

Bet aš ne apie tai. Užuot pažiūrėjus nete ir išėmus geltonų dažų kasetę, išėmiau būgną ir nuvilkau. Trumpai sakant turėjau meistrams nunešti tokį daiktą:

O nuvilkau tokį:

Sveikinimus dėl durnumo priimu. Geriausia pinigais. Gėlių nenešti.

Rytas.

Suskamba laidinis telefonas.

Čiumpu ragelį, pakeliu. Nei vyriškas, nei moteriškas balsas reikalauja Zitos.

Mandagiai aiškinu, kad čia tokios nėra, negyvena, negyveno ir abejoju ar gyvens. Nors nesu tikra dėl ateities.

Skambinantis nesutinka ir reikalauja Zitos. Aiškina, kad skambina į mobilų ir numerį surinkti moka. Todėl duok jam Zitą ir neišsidirbinėk.

Aiškinu, kad aš kalbu laidiniu, žmogėnas tvirtina, kad skambina į mobilų.

Padėjau ragelį. Na pati kalta, kam puolu atsiliepinėt, jei ne man skambina.