Apie nieką ir apie viską

Nusipirkom anglių. Keletą maišiokų pažiūrėti ar verta pirkti kūrenimui ar ir toliau malkomis kūrent. Tik mano antra pusė įnešė vieną maišioką į katilinę, tik pečių užkūrė, tik aš arbatos įsipyliau ir jau atneša Rudolfėlį tokį rudai juodą į mano brangenybę visai nepanašų.

Toliau bandysiu perteikti pasakojimą Rudolfėlio žodžiais, gal ir klystu, bet man atrodo, kad istorija teisinga:

” Na įlindau aš į tą maišą pažiūrėt kas tie juodi gabaliukai. Ar verta dėl to rėkti ir daryti tragediją, murzium vadinti, grasinti kad Aikis atvažiavęs nežais ir nedraugaus. Negana rėkė, bet nučiupo ir nunešė prausti. Man tai kas, vandenuką šiltą aš mėgstu. Guli sau kriauklėje, o jis toks šiltas ir švelniai kutena. Va kai ištraukia iš vandenuko, tai nemalonu, uodega šlapia velkasi ir kailis sunkus ir šalta. Dar sako, kad aš į kažkokią Žiurkę panašus. O kas ta žiurkė?

Gerai, kad prie krosnies buvo galimybė įsitaisyti, o tai visai ne kas būtų buvę. Bet pagulėt ramiai neįmanoma, pasišildyt. Prisistatė su šukom. Aš ir sausas šukavimo negaliu pakęst, o čia šlapią kailį drasko. Ir dar juokiasi, sako būsi gražutis. Gerai, kad Aikis su dvikojais atvažiavo, tai nubėgo sveikintis ir mane laikinai pamiršo. Nu ir aš nuėjau. Iš kart ant spintos užšokau. Dėl visa ko. Aikis norėjo iš paskos užšokt, bet tie neleido. Gal ir gerai, kad neleido, ten mano vieta. Visus iš ten matau.

Aplamai gerai, kai dvikojai atvažiuoja. Tada būna atidarytas tas kambarys, kur maniškiai medį uždarę laiko. Žinau žinau patys tikrai įlindę ten laipo, kam kitam medis reikalingas, tik iš bjaurumo neleidžia man ten užsiropšti. Bet pasiseka gi kartais. Nors kai nedraudžia nerėkia “išlipk” visai neįdomu ten. Lapai šiukštūs, badosi. Todėl geriau pašokinėt ant lovos ir suvelti dekį.

O Aikis visai su manim žaidė. Prisilakstėm, prisivaikėm vienas kitą. Tik tas vis mano maistą suėda. Bet ką padarysi, svečias, tegu. Paskui Aikis kambaryje nulindo po stalu ir apsimetė miegančiu. Kai aą atėjau man sako: “Gulk ir tu pailsėti šalia.  Pasiuto. Ant žemės, be pagalvėlio. Patys tegu guli. Pabandžiau, kieta ir nepatogu. Aš gi ne koks valkata, kad ant lentų gulėčiau. Pakibinau Aikį su letena, tai dvikojai pradėjo žviegti “Neiškabink jam akių, Rudi, negalima. Pabandžiau į koją krimštelėti, vėl rėkia. Na ko jie į santykius kišasi? Teko keltis nuo žemės ir išsivest draugelį į holą. Ten prieblanda, sofa, foteliai, galima normaliai vienas kitą panagrinėti, be pašalinių stebėtojų.

Dar vaikiausi ir gasdinau ilgaplaukę dvikoję. Ji taip žavingai spygčiojo, net malonu.

Bet visi malonumai baigėsi. “

Nu ir?

Ir vėl. Kol buvau vakare darbe buvo nugraužtas mano mobiliuko dirželis. Ne tik nugriaužtas, bet dalis ir suėsta.

Namuose buvo dviese: mano brangiausias ir Rudolfėlis.

Klausiu kurio darbas. Nė vienas neprisipažįsta.

Po kiek laiko brangiausias skundžiasi, kad jam pilvą skauda. A’las persivalgiau, troškinys per riebus. Rudolfytis tyli ir glaustosi. Kas jam nebūdinga.

Ir kuo jiems tas šniūrelis kliūva?

Vakar žmonėjausi. Forum Palace žiūrėjau “Paryžiaus Katedrą”. Patiko. Nuo neatmenamų laikų patiko ir Hugo “Paryžiaus Katedra”. Ir tai ką teko pamatyt bent man tai mažytis stebuklas.

Viena mano mėgstamiausių dainų ir yra “Esmeralda”.  Tai himnas nelaimingai meilei. O čia gyvas atlikimas.

Ir dar apimta įspūdžių YouTubėje peržiūrėjau ir perklausiau:

• http://www.youtube.com/watch?v=t_Qq78SXonw&feature=related

Butnoriaus, Civinskio ir ..?. Esmeralda

• http://www.youtube.com/watch?v=Ele36V1_ECU&feature=related

rusų atlikimas

• http://www.youtube.com/watch?v=KUXGVfmrEN4&feature=related

dainuoja prancūzai

• http://www.youtube.com/watch?v=H4p0mkWQOm8&feature=related

o čia rusų ir prancūzų bendras projektas.

Tikrai geras laiko praleidimas

Ir dar gėriau imbierinės kavos.

Skani

Būna tokių dienų. Regis viskas labai gerai. Oras nuostabus, saulytė žeme ridinėjas. Gyvenk ir žvenk. O va nesižvengia.

Viskas netaip, viskas negerai. O kodėl? Pažiūri į veidrodį, o iš jo į tave baisa-pabaisa spokso. Akis net pasitrini, o kas ten tokia? Kas kas. Gi tu pati. Kitais kartais iš to paties veidrodžio visai nešpėtna moterytė žiūri, dar grieko verta.

Et…

Vis tam žmogui negerai, pakartosiu kažkieno sakytą , 100 kart rašytą frazę. Perfrazuotą. “Ir deimantai per maži, ir sriuba perskysta”.

O jums taip nebūna?

Oi aš ne vegetarė. Pavalgyt mėgstu. Maisto produktus gadinti irgi. Va vakar salotas pasidariau. Sau. Brangiausiam net nesiūliau. Vistiek būtų iškritikavęs. O man patiko.

Gūželė labai nedidelė Icebergo salotų. 1 svogūnas irgi nedidelis ir 4 svogūnų laiškai (būčiau gal daugiau įdėjus, bet tiek tik turėjau) 1 saliero lapkotis, 2 mandarinai, sauja žalių krapų ir majonezo.

Salotas supjaustyti, svogūną, saliero lapkotį ir svogūnlaiškius irgi. Įdėti druskos ir dašio, suberti krapus, pamaišyti. Nulupti mandarinus, išskirstyti skiltelėmis, kiekvieną skiltelę į 3 dalytes. Sudėti į salotas. Salotų blūda uždengt lėkšte, viską pakratyti. Įdėti majonezo. Išmaišyti.

Valgiau su juoda duona. Daugiau kaip ir nieko netrūko. Koks vytintas kumpiokas visai tiktų.

Dar viena keista knyga. Neil Gaiman “Amerikos dievai”.

Patiko.

Bet pojūčius aprašyti sunkoka.

Jei trumpai tai istorija tokia: Kaliniui, vardu Šešėlis, lieka labai nedaug sėdėti kalėjime. Jo vienintelis noras tėra ramiai išlaukti sėdėjimo terminą, grįžti namo pas savo žmoną ir dar ramiau nugyventi likusį savo gyvenimą. Kadangi jam jau viskas įgriso, o dar kartą patirti tuos siaubingus išgyvenimus, dėl kurių jis ir pateko į cypę, jam jau nebebuvo jokio noro. Visgi likimas nebuvo toks jau maloningas: gera naujiena – jį paleido anksčiau laiko, bloga naujiena – namuose jo jau niekas nelaukė. Tad netikėtai sulaukęs keisto tipo, vardu Trečiadienis, pasiūlymo dirbti, kaip ir apsauginiu, pamąstęs sutiko. Taip prasidėjo Šešėlio kelionė per JAV, užklystant į visokius užkampius ir įžymias vietas, su tikslu, suregzti visuotinį senų, pamažu pamirštamų, dievų sąmokslą prieš naujus, vis labiau įsigalinčius naujajame pasaulyje, dievus.

Dievai. Žmonės keisdami gyvenamąją vietą pasiima ir Dievus. Juos garbina, jiems aukoja.Knygoje “Amerikos dievai” visi dievai gyvena Amerikoje. Su vergais atkeliavo Afrikos dievai, su vikingais – skandinavų, su ištremtais kaliniais anglais – mažosios tautelės, laukų ir miškų globėjai. Čia gyvena net Egipto dievai.

Ir visi dievai dirba kasdieninius darbus. Ozyris ir Anubis laiko laidojimo kontorą. Dirba ir kiti dievai:  Černobogas kadaise dirbo skerdykloje – vienu smūgiu užmušinėdavo karves; vakaro Žara dirba būrėja, Saabos karalienė paprasčiausia prostitutė. O keičiantis gyvenimui, jo ritmui atsiranda nauji dievai: Medija – televizijos deivė, informacinių technologijų dievai, automobilių, lėktuvų, pinigų…

Galima būtų nesutikti, bet…  Tarp senųjų dievų ir naujųjų bręsta konfliktas į kurį įpainiojamas žmogus. Žmogus – Šešėlis. Jis neatsitiktinis, Dievas Odinas jį pasirinko neatsitiktinai.

Ir apskritai “Amerikos dievai” – tikrai gera, įdomi ir originali knyga.

Rudutis dūko. Rudutis lakstė ir medžiojo Užpuldinėjo iš po kampo. Rudutis buvo pagautas ir glostomas.

O paskui pavargo. Merkiasi viena akytė, merkiasi kita. Kaip toj dainelėj.

Ir mūsų “kaime” būna išpardavimai.

Su brangiausiu savo tai važiavom maistuko nusipirkti. Sau, katinam. Nes mano mielasis  darbe prisijaukino katytę Simonetą. O  valgyt ji tai nori

Dar ieškojom maitinimo blokelio TVstarui.

Taigi užkliūvom už paskutiniųjų išpardavimų. Nusipirkau ryškiai raudoną baretę. Amžius gal ne tas, bet vaidinsiu Raudonkepurę, (gal koks nusenęs VILKAS PILKAS susigundys, pasvajot juk galima) be to “Krasnyj svet iz daleka ukrašajet duraka”. Ir tamsiai mėlyną ripsu megztą šaliką nusipirkau, kurį planuoju veltom ( ar nertom) gėlytėm papuošti.

O kitoj parduotuvėj odines raudonas pirštines nusipirkau. Namie liepiau brangiausiam nukirpti pirštų galus ir padaryt bepirštes. Anas tris kartus klauė ar man negaila, ar tikrai kirpti. Užtikrinau, kad tikrai tikrai. Pažiūrėjo įtartinai, bet nukirpo be ilgų ginčų.

Bet… Maloniausi pirkiniai per išpardavimą – tai knygos. Olialia… Gerokai papigintos. Ir vienoj  ir kitoj parduotuvėj. Stovėjau ir norėjau. Rinkausi ir sunku buvo išsirinkti… Gal dar nuskils

Kepiau blynus iš grikinių miltų.

Faktai tokie:

• valgiau ir skanesnių;
• tik nuo keptuvės skanesni negu pašildyti;
• skonis įdomus, reik įprasti;
• labai tinka rūkyta lašiša su grietine.

Kepasi paprastai.

2 kiaušinių, 2 stiklinės grikinių miltų, 1 stiklinė kvietinių, šilto vandens, druskos. Va jos daugiau negu paprastiems blynams, nebent su uogiene valgysit. Su uogiene nebandžiau, bet turėtų būt skanu.

Viską į dubenį, mikseriu išplaki ir kepi nedidelius blynelius ant sviesto. Tešla turi būt grietinės tirštumo.

Blynai pakankamai sotūs.

Šian sugedo skaitmeninis priedėlis televizoriui. Pats sugedo. Na nusibodo jam.

O ką apkaltino? Rudolfėlį… Sako užlipo ir sugadino, bet paskui paaiškėjo, kad ne, Rudutis nekaltas. Po to sako, anteną ištraukė. Na gal ir ištraukė, netyčia.

Bet Rudolfėlis dėl kaltinimų labai nenusimena. Apkaltintas apsisuko ir nuėjo į virtuvę. O ten rado sūrio ir… alyvuogių. Tikėsit ar ne alyvuogės patiko ažuliui. Tik abai sunku išgraibyt. Bet išradingam mažyliui tai ne kliūtis: imi, apverti ir pasiimi tas uogas. Kažkiek suvalgai, kažkiek pasilieki pažaidimui.

Geras daiktas alyvuogės.

O žmonės kažkodėl norėdami Ruduką prisiviliot siūlo jam dešros. Xixixixi… Mažiui reikia šokolado, sūrio fermentinio, alyvuogių, lašišos… Gal dar ko gurmaniško.