Paskutinė mėnesio diena.
Paskutinė pusmečio diena.
Nesąmones išdarinėjantis e-dienynas.
Mokiniai… Apie juos geriau patylėti. Dedasi labai protingi, bet, man atrodo, kad nekurie sėdimojoj turi proto daugiau.
Todėl aš pikta.
Todėl niekas manęs nemyli.
O iki pavasario ir saulės dar tiek daug laiko.
Peržiūrėjau savo blogą. Šventai buvau įsitikinus, kad esu įdėjus varškės apkepo receptą, nes mėgstam, gaminu dažnai. Paprastas, greit pasigaminamas, skanu su grietine ir cukrumi, skanu su jogurtu, skanu su uogiene.
Bet va, neradau.
Todėl rašau savo senojo apkepo receptą.
4 pokeliai liesos varškės, 4 kiaušiniai, 100 gramų sviesto, 5 šaukštai cukraus, 5 šaukštai manų kruopų, stiklinė pieno ar grietinėlės, kėlimo miltelių 2 šaukšteliai, razinų sauja.
Manų kruopas užmerkiam piene, kad pabrinktų. Sviestą ištirpiname, į jį sudedame cukrų, įmušame kiaušinius, varškę, razinas ir viską išplakame. Tada sudedame manų kruopas ir kėlimo miltelius. Permaišome, pylame į skardą ir kepame 225 laipsnio įkaitintoje orkaitėje.
Paprasta.
O šiandien kepiau patobulintą varškės apkepą, kurio receptą nusibeždžioniavau nuo mamos receptų skelbiamų www.alfa.lt.
Žinoma aš jį pakeičiau.
Man prireikė 2 pokelių varškės, gabalo fermentinio sūrio, 2 šaukštų cukraus, 50 gramų sviesto, 2 kiaušinių, 5 šaukštų manų, stiklinės rūgpienio, kėlimo miltelių ir saujos didelės džiovintų obuoliukų.
Varškę ištryniau, sūrį įtarkavau, cukrų įdėjau, kiaušinius įmušiau. Viską išmaišiau, supyliau dar manus, rūgpienį, sumečiau obuoliukus, kėlimo miltelius. Permaišiau. Sviestu patepiau formą ir supyliau tešlą.
Kepiau 225 laipsnių orkaitėje apie 45 minutes.
Skanus.
Perskaičiau dar vieną knygą. Šį sykį Harris J. Džentelmenai ir žaidėjai.
Kokia gi tai knyga?
Vėl detektyvas. Na gal greičiau ne detektyvas, o psichologinis trileris kurio veiksmas vyksta senoje šv. Osvaldo gramatinėje berniukų mokykloje šiaurės Anglijoje. Mokslo metų pradžia, pasikeitimai, kasdienybė, rutina, nauji darbuotojai ir nelauktos permainos mokiniams ir mokytojams.
Knygoje yra du pasakotojai – senasis mokyklos mokytojas ir tas paslaptingasis veikėjas, po kažkiek laiko grįžęs į mokyklą, kad sugriautų ją iš vidaus. Intriguojančia forma nagrinėjami socialiniai procesai, vedantys į blogį, kalbama apie pykčio ir pavydo anatomiją.
Mėgstu knygas apie mokyklą, ir šitą skaitant iškylo privačios mokyklos kasdienybė, intrigėlės, mokinių išdaigos, pačios mokyklos aprašymas, tas senovinis pastatas, mokytojų personažai. Intriga buvo išlaikoma visoje knygoje iki pat galo, viskas atskleidžiama pamažu, todėl puslapį po puslapio verčiau su dideliu nekantrumu ir vis norėjau pažiūrėti knygos pabaigą.
O pabaiga tikrai netikėta.
Gavau iš draugės laišką, o jame buvo toks tekstas :
Vyresniame amžiuje dauguma iš mūsų papilnėja. Tai nutinka dėl to, kad mes kaupiame žinias.
Savaime suprantama, kad mūsų mažoje galvoje kažkada ima netilpti sukaupta informacija.
Tuomet visa tai pradeda skirstytis gražiame mūsų kūne…
Dabar aš viską suprantu!
Aš nesijaudinu dėl viršsvorio! Aš ne stora! Aš protinga!! Labai protinga!!!
Visos klasiškos panos turi būti matomos!
Argi gyvenimo tikslas: numirti sveikai ir gražiai? Geriau per gyvenimą žengti su šokolado plytele vienoje rankoje, vyno taure kitoje, kad kelio gale galėtume šūktelėti:
- Kokia nuostabi kelionė!!!
Genialu tai kas paprasta.
Keista, anksčiau to nejaučiau. O va pastaruoju metu, kažkodėl pradėjau bijoti … mirti.
Rimtai.
Anksčiau net nesusimąstydavau. Atrodė gyvensiu ilgai ilgai.
O va dabar pradedu bijot.
Vakar ėmiau ir susirgau. Nukrito kraujo spaudimas. Ko nukrito neaišku.
Brangiausias mano pasiūlė įkalti šnapso, sako gera priemonė. Nuosavo vyro reik klausyt? Nė velnio, nebent norint papildomų nemalonumų sau. Aš paklausiau.
Baisybinis galvos skausmas.Pykinimas, šaltkrėtys. Įlindau į lovą, apsiklojau ir susiruošiau iškeliaut į dausas. Rudolfas, kuris mėgsta erdvę ir nemėgsta glaustytis greitai prisistatė, atsigulė šalimais, palaižė veidą, vėl pasitraukė prie šono.
Brangiausias norėjo jį išvyti, priešinosi.
Taip ir prasergėjo mane visą naktį, periodiškai palaižydamas.
Žinoma, pamirosiu, tai kas tada šers, rūpinsis ir barsis? Ir mylės.
Pastaruoju metu man pakliūva palyginti keistos knygos.
Šiaip ne taip įveikiau Marmon Leslie Silk knygą “Ceremonija”.
Nebuvo įdomu, nebuvo įtraukianti, bet negalėjau padėti jos neperskaičius. Vadinasi nuobodu nebuvo.
Jei keliais žodžiais lieptų nusakyti siužetą geriausiai tiktų oficialus aprašymas: “„Ceremonijoje“ pasakojama baltaodžio vyro ir indėnės moters sūnaus, JAV armijos veterano Tajo istorija. Patyręs japonų nelaisvės siaubą ir kurį laiką praleidęs Los Andželo veteranų ligoninėje jis grįžta į gimtąjį Lagūnos pueblą. Kelionė namo nepaprastai sunki. Pasikeitė ir pats Tajo, ir jo namai. Išniekintoje šventoje žemėje buvo iškasta šachta. Tapo pažeista ne tik žmogaus dvasios, bet ir jį maitinančios gamtos pusiausvyra. Tajo, žūtbūtinai kabindamasis į gyvenimą, ieško išsigelbėjimo senosiose, išminties, magiškų galių ir nesutepto pirmykščio grožio kupinose savo genties istorijose.”
Bet knygoje visko yra daug daugiau. Savianalizė, savęs ieškojimai, savęs kaltinimai. Kritiškas žvilgsnis į aplinką, vaikystės ir karo prisiminimai. Viskas susipina į vieną kamuolį. Pagrindinis knygos herojus Tajo – mišrūnas, indėnės ir baltaodžio vaikas, todėl niekinamas tiek raudonodžių, tiek atgrasus baltiesiems.
Jis kitoks.
“Ceremonija” – knyga apie žmogų praradusį ryšį su savo protėviais, nebemokančiu naujojo gyvenimo taisyklių ir nebežinančiu, kaip reikia gyventi…
Buvau su kolektyvu Kauno muzikiniame teatre. Žiūrėjom operetę “Madam Pompadur”.
Operetė apie XVIII amžiaus Paryžių, leido pajausti mugių ir smuklių dvasią. Operetė pasakoją vieną žymiosios Madam Pompadur gyvenimo epizodą. Sukasi meilės trikampiai, rezgasi intrigos, Madam sausa išsipainioja iš situacijos, mylinčios širdys susijungia, o Markizė valdinga ranka ir toliau vadovauja Prancūzijai.
Smagiai. Kai kurios frazės iš operetės įkvepiančios.
Spektaklio režisierė ir choreografė – Anželika Cholina, kostiumų ir grimo dailininkas – Juozas Statkevičius.
Patiko.
“Va ir nukandau tavo virbalą. Žinosi, kaip ten judint, siūlais žaist, o man neleist. Pyksti? Bet juk aš toks geras kačiukas.”
Aš galvoju, kad tokios mintys sukasi Rudolfėlio galvytėj. Bet aš galiu klysti.
Jei kada leisiu kulinarinę knygą, tai gal viršelis bus panašiai toks:
Meškutį dabar pasiskolijau. Na ne visą, bet pasiskolijau. Vėliau nupieščiau pati.
