Apie nieką ir apie viską

Tu vėl atmerki ilgesiui akis…

Ir širdimi vėl nuplevena skausmas.

Skaidriam dangaus fone išnyra veidas,

Sustoja laikas…

Ir liūdesio tiek daug,

Kad nėr kur dėt.

Jau krinta krinta alyviniai obuoliai. Va pagalvojau, o kodėl juos alyviniais vadina? Jokio panašumo su alyvomis, jokiomis…

Mano Rudolfėlis labai mėgsta vištienos kepenėles. Negi gaila mažyliui, tegu valgo…

Ir aš mėgstu kepenėles. Todėl vakar pritroškinau…Sakau, šiandienai liks… Pietums. Spėkit ar liko?

Taigi pusė kilogramo šviežių viščiukinių kepenėlių reikia pasmulkinti. Du svogūnus smulkiai supjaustyti ir lengvai apkepti alyvoje. Tada sudėti kepenėles ir išmaišyti. Sutarkuoti per rupią tarką du didelius alyvinukus ( jei maži, tai atitinkamai daugiau) ir suversti į keptuvę. Vėl viską išmaišyti ir pakepti kokias 5 minutes daugiausia. Tada keptuvės turinį išversti į troškintuvą, įdėti didelį šaukštą grietinės, du šaukštus kukurūzų miltų ir užpilti sultiniu. Viską išmaišyti, apibarstyti gausiai baziliku. Druskos nedėjau, nes sultinys iš kubelių ir taip posūris.

Troškintuvą įkišau į mikrobangę 20 minučių. ( Galima į orkaitę, bet karšta ir taip, o nuo orkaitės dar labiau prišila).

Labai skanu su makaronais. Išbandžiau kieto grūdo Kauno grūdų makaronijus “Dorea”. Gamintojai nemelavo, išvirę lieka standūs ir nesulipę.

Brangiausias mano patiekalą įvertino gerai. Bo nematė kaip gaminu, o tai pamatęs, kad obuolių įdėjau būtų nė šakutės į dubenį nekišęs.

Šian stebėjau tikrai įdomų dalyką…

Per langą, nes į lauką lyst, tai ne ne ne. Durnių reik kitur ieškot…

Buvau išėjus pasivaikštinėt. Grįžau… Apniuko, sutemo ir prapliupo lietus…

Pyla, vanduo kaip siena. Pažiūriu per langą į tolumą, o ten baltuoja… Ir barška…

Kaip nubrėžta: mūsų gatvės pusėje lyjo, kitoj gatvės pusėj krito graikiško riešutėlio dydžio ledokšniai

Jau kelintą kart tokias ribines gamtos išdaigas stebiu…

Pagaliau šiandien normaliai išsimiegojau, nes po lietaus, visapusiško skersvėjo temperatūra kambary miegamajam buvo ne +32 laipsniai, o tik +27

Skirtumas akivaizdus.

Todėl ryte, kaip niekad darbinga, puoliau džiovinti pomidorus ir dar supjausčiau riekutėmis pusę baklažano. Pabandymui. Nes nežinojau ar reik jį mirkyti druskoje ar ne.

Manau, kad baklažanas prie pomidoro tikt turėtų…

O naktimis, tai vos ne filmus sapnuoju… Va skaičiau knygą A. Drobinos apie čigonus. Ten net ne viena, o keturios knygos, tai jau kelintą naktį važiuoju per stepes kibitkomis, klausau romansų… Ir vaizdai tokie ryškūs…

Va peržiūrėjau konkurso sukurk viršelį Makso Frajaus naujai knygai rezultatus. Pažiūrėjau… Siūlau pasigrožinti ir kitiems. Iš tiek savitų ir originalių viršelių išrinktas bene pats prasčiausias… Mintis tokia kilo: ” Juk daugelyje konkursų išrenkami tikrai ne patys geriausi darbai. Ir ne aš viena galvoju taip. Išrinkti darbai nepasižymi nei atlikimo technika, nei originalia mintimi. Kodėl?” Ir atsakymą žinau: “Todėl…”

O lauke vėsu

Šian buvo vėsiau ir aš ištrepsenau  į miestą. Na visokių tokių reikaliūkščių susikaupė ir šiaip… prisiminiau, kad vienoje tokioje parduotuvėje šiandien “naujos kolekcijos pristatymas”.

Taigi susiradau ten dvi tokias sukneles ir į eilutę atsistojau. O eilutė vos ne kaip tarybiniais laikais… Ir prieš mane pilna moterikių ir už manęs… O va tiesiai už manęs pora tokių stovi, na kol apeisi riestainį sugrauši… Stovi ir … na kaip čia subtiliau išsireiškus, gal garsiai įspūdžiais dalinasi. Prie vienos prieina tokia pavytusi mergelė ryškiai lūpom dažytomis. O kadangi karštoka, tai dažai išsklidę ir mergelė klouną primena. Bet mandagiai pasisveikina, pagiria moterišką, kažkam linkėjimus perduoda ir išeina. O dabar dauguma buvusių parduotuvėje sužino daug smulkmenų apie tos klounės asmeninį gyvenimą…

Brrrrrrrrrrr

Paskui užsukau į parduotuvę “Tūkstantis smulkmenų’. Pirkau krepšį tokį ir juokingą puodelį. Nes … puodeliai tai man tebedūžta. Padaviau stambų pinigą ir ką… Man aiškina, kad prekių neduos, nes… grąžos neturi…

Bet ar tai mano, pirkėjos problema? Šiaip taip sukrapštau geležais… Pardavėja išsišiepia, kaip prapjauta konservų dėžutė ir sako: ” Matot, ėmėt ir radot, ir jūs prekes gavot, ir man nereikėjo iš seifo pinigėlių traukt”. Jo ma jo…

Perskaičiau Edvino Kalėdos trilogiją “Nemylimi”, “Svetimi”, “Pasmerkti”.

Nelabai supratau ko visi be perstojo ją giria ir… Knyga kaip knyga… Tūkstančiai yra geresnių, tūkstančiai blogesnių.

Gulėjo ji pas mane apie metus neskaityta… Net nežinau kodėl… O va kai ištiko knygų badas perskaičiau…

Taigi trumpai galiu parašyti, kad visoje trilogijoje čia žudo, čia mylisi ar myli, čia linksminasi, juokiasi, pokštauja, o čia vėl kraugeriškai žudo.

Tai tiek…

O visai nieko tas vandenėlis.

O paskui katukas toks … šlapias ir geras geras…

Pirmą kart turiu katiną, kuriam karšta. Todėl jis visai nesipriešina kai jį laistai vandeniu. Net gi pats kniaukimu to pasirašo. Tik aš kvaila, katinų kalbos nemoku, kol išsiaiškinau ko prašo…

Mažėlis beveik negeria vandens iš savo indelio.  Eina gert iš kibiruko, kur laša vanduo iš pečiaus. Nesuprantu kodėl. Vanduo ten nelabai švarus. Bet vis tiek Rudolfas ne tik geria tą vandenį, bet ir taškosi.

Pabandžiau pastatyti dubenėlį su vandeniu.  Tai dabar taško tą vandenį…

Kažkaip nieko nenoriu…

Nei piešti, nei valgyt gaminti, nei eit pasivaikščiot…

Nieko…

Rudutis auga. Sveria 2 kg ir darosi vis protingesnis. Jau žino, kad negalima drėksti ar kandžiotis. Bet… na kartais ima ir pamiršta.

Dabar jam patinka medžioti mano kojų pirštus ir būti apglostytam šlapiomis rankomis lėtai varvant vandeniui iš po krano

Rudolfėlis bijo griaustinio ir žaibų nenuostabu ir aš bijau…

Bet labiausiai bijo mano sūnėno.

Jei nuo griaustinio galima pasislėpti už skalbimo mašinos, tai nuo sūnėno teko slėptis miegamajame po pagalvėmis…