Apie nieką ir apie viską

Va baigėsi savaitgalis. Mielų svečių turėjau. Pabendravome.

Miesto šventė buvo. Tamsaus Vilkmergės alaus gėriau… Skanus. Sūnėną aplankėme, su tortadieniu pasveikinome.  Kaip greitai laikas bėga… Jau visi 4 meteliai sukakojo Taigi teko torto ragauti:) Ir kiaušininio (negarantuota 100%) likerio skanauti

O dar mieli sveteliai buvo.

Kadangi sūnus atsivežė mylimą šunytį Aikį, man savo katinėlį teko uždaryti. Jis dėle to visai nepergyveno, nes pastoviai jį kas nors lankė, kalbino, glostė… Ir Rudolfėlis su Aikučiu karaliavo virtuvėje pakaitomis. Niekas nebuvo nuskriaustas

Aikutis, kai pamatė katiną, žiūrėjo tokiu žvilgsniu, lyg pasakyt norėdamas :”Turėtum būt labai skanus. Tik, kad mažas… Vienu kąsniu praryčiau ir nepajusčiau”. O Rudolfytis dar letenytę naguotą tiesia, paliest nori

Kai sakydavau, kad mano kačiukas labai judrus, linksmas ir žaismingas, tai man sakydavo, kad visi mažiukai tokie… Įsitikino, kad maniškis gali būti vienu metu trijose vietose. O laiko paėsti ir pamiegoti kažkaip trūksta

O šian mažius apturėjo nuotykį. Besiausdamas ir bešokinėdamas įšoko į dubenį iš kurio buvo girdamas Aikutis. Kaip tyčia ir vandens nemažai buvo… Įšoko. Akys dar didesnės pasidarė, iššoko ir pradėjo cypti. O balsiukas jo ir taip įdomus. Primena kanarėlės čirškimą… Buvo sausai iššluostytas ir padėtas džiūti…

Apie pietus grįžo vyras nuo upės. Nuo ankstyvo ryto iškurnėjo maudyt tokių kirmėlaičių, dzikais vadinamų. Parnešė aukšlių, nemažą bliūdą. Keletas buvo gyvų. Vieną padėjau ant grindų. Šoko Rudelis, čiupo ir į savo kamarėlę. Va ten ją įvairiapusiškai votulavo. Ir aukštyn mėtė, ir kramtė ir nešiojo , ir voliojo. Išpurvintą numetė. Antrai aukšlei nukando galvą ir sutriaukšėjo. O paskui pajuto, kad skanu tai dar tris

O pavalgius ir palakstyt gerai.

Per savaitę tik 50 gramų priaugo. Sveria dabar visus 800 gramus.

Taigi savaitgalis buvo nuostabus.

Kartais visai pravartu pažaisti ir pažiūrėti kas būtų jei būtų…

Radau tokią programikę, kur įkėlus savo foto ir pasirinkus norimus nustatymus gali save pasendinti, pajauninti ir netgi pasižiūrėti, kaip tavo portretą nutapytų dailininkas.

Na kaip atrodžiau maža, paauglė, jauna žinau iš išlikusių nuotraukų. Pažiūrėjau kaip atrodysiu sena… Na jei taip atrodysiu tai visai nieko bobulytė būsiu. Biški pudros, biški dažų ir prie labai didelės prieblandos gal… kas nors susigundys

Bet labai man patiko tai kaip aš atrodyčiau jei mane pieštų žymūs dailininkai.

Tarkime Modiljanis: Italų tapytojas, skulptorius. Mokėsi Livorne, Florencijoje, Venecijoje. Iš pradžių kūrybai įtakos turėjo A. de Tulūzas-Lotrekas, P. ezanas, afrikiečių skulptūra, japonų medžio raižiniai. Vėliau susiformavo savitas kūrybos stilius. Nutapė poetiškų melancholiškų portretų, perteikiančių vienišo žmogaus tragiškumą, sukūrė aktų, autoportretų, daug piešinių. Kūriniams būdinga ištęstas veido, kaklo, rankų siluetas, lakoniška kompozicija, subtilus šviesus koloritas, linijų grakštumas.

Būčiau tokia:

Arba tokia:

O Botičelis, kuriam būdingas šiauriečius primenantis emocinis intensyvumas. auksakalys, tapytojas. Dailininko tapybai būdingos krikščioniškosios religijos ir antikinės mitologijos temos, aiškios banguojančios linijos, prailgintos trapios figūros, turtinga aplinka ir liūdni veidai.

Jis mane nupieštų tokią:

Arba tokią:

Knygos “Šilko kelio karalienė” galiniuose puslapiuose yra arabiškų receptų.

Kai kurie įdomūs, … galėčiau pagaminti, bet nesu tikra ar kas valgys…

O va vieną pabandžiau. Jau rašiau, kad saldus…

Meilužį gal galima sugundyti. Nuosavo vyro nerizikuočiau. Paskui bus problemų. Skaudės dantys, nes buvo saldu… Norės gerti, nes buvo saldu… Norės lašinių ar silkės, nes buvo saldu…

Pagaminti nesunku. Pirmiausia verdam sirupą: 200 gramų cukraus, 150 ml vandens ir pusė apelsino sulčių. (Knygoje siūlė vaistinėje nusipirkti apelsinų žiedų vandens. Drįstu abejoti ar ten yra tokių dalykų.  Mano manymu, receptai ir taisyklės skirtos laisvam varijavimui.) Supilam į puodą, viską išmaišom, užverdame, paverdame. Ir paliekame aušti.

Originaliame recepte imti migdolai. Aš paėmiau 100 gramų graikiškų riešutų ir 100 gramų lazdyno riešutų ir sutryniau su 200 gramų cukraus pudros ir hibiskuso arbatos 200 ml. Gavosi tokia pliurzė.

Tada šaldytą, atšilusią sluoksniuotą tešlą iškočiojau kaip galima ploniau ir supjausčiau maždaug 10 cm pločio juostomis,  ant kurių kiekvienos dėjau riešutinę masę, klijavau šonus. Gavosi tokios ilgos tešlinės dešros. Tas dešras supjaustome maždaug 2 cm gabalėliais.

Skardą patepame alyva arba lydytu sviestu. Išdeliojame tuos tešlinius gabaliukus ir aptepame viršų cukraus sirupu. Kepame, kol tešla paruduoja.

Dar planuoju šių saldumynų kitą variantą. Žiūrėsiu, kuris geresnis.

Išgirdau… Ne pati sugalvojau

Užsirašau, nes labai patiko

Vasara. Saulė. Žalia žydinti pieva.

Ką mato bitė?  ………………… Gėles

Ką mato musė? ………………Gėles ir š….

Ką mato šūdvabalis?……………Š…

Išvada Nr.1:

Gėlės žydi, bet kiekvienas mato tai, kas jam gyvenime svarbiausia.

Išvada Nr.2:

Jei nematai žydinčių gėlių, nereiškia, kad jų ten nėra.

Mėgstu knygas apie rytus…

Bais traukia jų aprašymai. Ir žurnaluose labai dažnai skaitau apie tas šalis, papročius.

Daug kas mane stebina, daug kas nepriimtina, bet daug kas ir žavi. Daug kas labai įdomu ir nesuvokiama. Kaip ir tai, kodėl moterys dalinosi vyro – kalifo dėmesį, gražiai, be skrupulų ar su begaliniu supratimu, palaikymu. Žmona yra žmona, bet ji ne viena. Dar šalia jos ne viena kajina – dainininkė (kurtizanė), vergės. Tūkstančiai vergių, jaunų ir nuostabių merginų.

Gal būt tas palaikymas ir lėmė moterų įtaką, kuri daugeliui vyrų susuko galvas ir moterų gyvenimą pavertė legenda.

Va tokios mintelės susiklostė mano galvoje skaitant Agnes Imhof “Šilko kelio karalienė”. Graži, gausiai apipinta rytietiškais motyvais, ryški, tiesi, atvira ir šokiruojanti pasaka.

Anotacija parašyta ant viršelio tokia: “Jausmingame ir dėmesį prikaustančiame romane pasakojama apie įtakingiausią Rytų moterį – garsiausią pirmojo tūkstantmečio Rytų kurtizanę Aribą. Apdovanota gundomu, bet pavojingu talentu – balsu, Ariba veda iš proto galingiausius Bagdado vyrus: kalifus ir šventuosius. Pasaulyje, kuriame šlovė – tik vyrų privilegija, ji tampa Bagdado rūmų deive. Bet prieš tai merginai tenka iškęsti daugybę išbandymų. Ji patiria šeimos tragediją, paskui, priversta slapstytis nuo persekiotojų, – varginančią kelionę senuoju Šilko keliu. Pagaliau pasiekusi galios aukštybes, Ariba negali mėgautis šlove ir prabangiu rūmų gyvenimu, kol neįgyvendintas jos tikslas – kerštas. Tačiau likimas paspendžia naujus spąstus: jeigu atkeršys šeimos žudikui, neteks ir didžiosios gyvenimo meilės. Ką Ariba pasirinks?..”

Va tas pasirinkimas…

Juk aišku, knygoje, net protingiausia moteris pasirinks meilę… Knygoje

Knygoje yra meilės paslapčių pamokymų  ir rytietiškų patiekalų receptų, kurie taip pat susiję su gundymo menu.  Vieną net pabandžiau pagaminti. Baisybiškai saldūs

Ir ko tik negalima sugalvoti, kur pritaikyti paprastus daiktus.

Mūsų elektros skaitliuko dėžėje lizdelį susisuko žvirbliai. Ne tik susisuko…

Baisu, kad neužtrumpintų… Skaitliukas užblombuotas… Reikėjo ten baldytis…

Na sugalvok tu man… Pastogėje vietos lizdui sukti maža…

O Rudolfėlis bandė vyrišką šlepetę pritaikyti… Paverst gal apsiaustėliu, gal nameliu… Matavosi net sušilęs.

Perskaičiau knygą.

Knyga atsipalaidavimui ir lengvam susimąstymui apie tėvų ir vaikų santykius.

Ta knygelė vadinasi „Atostogos su tėčiu“, o ją parašė  Dora Heldt. Dora Heldt gimė 1961 m., baigė knygininkystės studijas, šiuo metu gyvena Hamburge ir dirba leidykloje.

Labai artima požiūriu į gyvenimą moteris.

Jei keliais žodžiais reiktų apibūdinti knygą, tai turinys būtų toks:

Kristina (45) išsiruošia į Nordernėjų padėti draugei Marlenai remontuoti jos užeigą. Paskutinę akimirką mama įpareigoja dukrą pasiimti ir tėtį. Haincas (73) žavus, linksmas, bet kartais vargina ir erzina. Be to, pasižymi savitu požiūriu į gyvenimą, taigi pirmieji sunkumai prasideda jau išvykstant.

Atostogos tai turėjo būti smagios…

Bet ponas Haincas iš tų, kurie apie viską turi savo nuomonę ir ta nuomonė yra nenuginčijama. ( Vyriškio charakteris yr mišinys iš mano vyro ir mano mamos charakterių). O aš skaitydama prisimindavau kiek kartų atsidurdavau vargšės Kristinos kailyje.

Juokas pro ašaras…….

Jau jau jau turiu savo kačiuką.

Apgyvendinau…

Spėjau ištraukti iš po sofos, kur buvo palindęs…

Smalsauja…

Sveria net 700 gramų. Pasvėrėme…

Galit susipažinti:) Nors nuotraukikė nelabai vykusi

Kambarėlyje, kur apgyvendinome užstatėme lentą…

Ir kas ta lenta?

Kliūtys daromos  tam, kad jas nugalėtume. Įsibėgėji ir op… Op į priekį, op atgal.

Teko lentą nuimti.

Dulkių siurblys labai baisus padaras.

Ant sofos irgi nesunku užšokti, o vyriškos brezentinės kelnės, tai pagalbinė priemonė užlipti aukščiau.

Mielas padariukas

Vakar mane juodai užkniso naminis kompiuteris.

Per valandą persikrovė kokius tris kartus.

Striginėjo interneto naršyklės…

Neleido siųst laiškų…

Įtikinėjimai ir grasinimai nepadėjo…

Tikiuosi kompiuterinis niekšiukas netiki, kad įsigyt žadu naują……

Toks retorinis klausimas… Ateina tada, kai randa kelią.

Bet va, radau tokį įdomų straipsnioką, kuris remdamasis Niujorke įsikūrusio Stony Brook universiteto psichologo dr. Arthuras Stone’as tyrimais teigia, kad kai žmonės perkopia viduramžį, jų savijauta pagerėja.

Ir netingėjo gi žmogus, apklausė net daugiau kaip 340 tūkst. žmonių.

Remiantis tyrimo išvadomis, sulaukus 50 m., streso, nerimo ir pykčio smarkiai sumažėja, o laimės ir pasitenkinimo padaugėja.

Liūdesys – vienintelis jausmas, kuris lieka nepakitęs. Pasak mokslininkų, įžengus į šeštąjį dešimtį, žmonių savijauta ima gerėti ir toliau gerėja iki 80 metų.

O gal įtikėt placebu… Imti sau tvirtinti: “Aš laiminga, aš graži… Aš laiminga…”

Mažu padės?