Perskąičiau knygą “Imperatoriaus mįslė”. Perskaičiau dėl kelių priežasčių:
- Mėgstu skaityti.
- Mėgstu psiaudoistorinę literatūrą.
- Norėjosi kažko lengvo.
- Sudomino pats knygos aprašymas.
- Sudomino autoriaus pristatymas.
Trumpai apie knygos autorių:
Zurabas Džavachišvilis (g. 1960 m.) 1982–1987 m. studijavo Tbilisio valstybiniame universitete. Šiuo metu dirba Policijos departamente prie VRM, yra Štabo Viešųjų ryšių skyriaus komisaras.
Skaitydama nenusivyliau, perskaičiau greitai, prisijuokiau… Labai geras požiūris į gyvenimą, moteris…
Taigi knygos anotacija. Visada ją perskaitau.
Trys maskviečiai – studentas Olegas, vėjavaikė jo draugė Oksana ir psichologė pusseserė Olga – atvyksta pailsėti į Lietuvą. Juos pakvietė Olego tėvo draugas, buvęs sovietinės armijos karininkas Mykolas, turintis gražią sodybą prie ežero Trakų rajone. Patyręs nardytojas Olegas ežere aptinka paskendusią karietą, o joje – brangakmeniais inkrustuotą taurę.
1812 m. žiemą sutriuškinta Napoleono kariuomenė traukiasi per Lietuvą. Imperatorius brangenybes nusprendžia paslėpti viename netoli Trakų tyvuliuojančių ežerų…
Apie Olego radinį sužino Maskvos ir Vilniaus nusikalstamo pasaulio atstovai. Jiems atvykus, sodybos šeimininkui ir jo svečiams tenka išgyventi tikrą košmarą…
Viskas teisybė. Ir dar intarpai apie Napaleono žygį atgal į Prancūziją. Spiginant žiemos šalčiams, matant žuvusią ar žūstančią kariuomenę ir puosėlėjant mintis apie pergalingą sugrįžimą atgal.
Pats autorius apie napaleonlaikį rašo: “Mane labai domina napoleonmetis ir pati Napoleono asmenybė, kurią labai gerbiu. Romane vaizduojami tikri dalykai, paslėpti turtai, kurie laukia savo valandos. Rašydamas apie Napoleono atsitraukimą su dideliu malonumu studijavau gal metus viską, ką radau apie napoleonistiką. Romane vaizduojami visi tikri asmenys iš Napoleono enciklopedijos. Tačiau mano tikslas yra kitas – grąžinti Napoleonui nepelnytai iš jo atimtą šlovę. Lietuvos istorija galėjo būti kitokia, jei 1812–aisiais būtų pavykusi Napoleono kampanija. Lietuvoje kurdamas laikinąją vyriausybę jis vis dėlto užtruko tris savaites net aukodamas karo kampanijai skirtą vasaros laiką.”
Gal meninės ar pažintinės vertės didelės knyga ir neturi, bet vakare, lovoj, valgant šokoladą, o šalia kažkokį amerikietišką “bojeviką” žiūrint naminukui, pati ta.
Atiduota duoklė ne tik istorinių ir romantiškų romanų bei detektyvų, bet ir kovinių filmų mėgėjams, mat kraujas čia liejasi laisvai. Tik jį įsivaizduoji, o nematai ekrane.
O dar nimfomanė Oksana, pasiryžusi atsigulti po bet kuo kas kruta.
Nors svarbiausias dalykas – viskas aprašyta labai estetiškai, neperžiangiant padorumo ribų.
