Apie nieką ir apie viską

Mano blogas tikrai ne kulinarinis.

Bet kadangi mes visi valgome tam, kad gyventume, nors gyvename ne tam, kad valgytume:)  taigi valgio gaminimą reikia paversti malonumu.

Taigi vakar buvo susukti suktinukai.

Vieną nedidelę vištienos krūtinėlę padalijau į 4 dalis ir išmušojau. Išmuštą mėsytę pasūdžiau, pabarsčiau bazilikais. Juodą ruginę duoną (dvi riekes) sutrupinau, įspaudžiau galvytę česnako, įpyliau šaukštą alyvuogių alyvos, pakračiau ir pakepinau sausoj keptuvėj.

Tada plonai išdėjau ant vištienos. Ant viršaus užbėriau kumpio spirgų ir po riekelę geltono fermentinio sūrio. Plonučiukę. Suvyniojau, susukau ir apvoliojau džiuvėsėliuose. Tada apkepiau karštoje alyvoje.

Paruošiau padažiuką. Likusią duoną į troškintuvą. Stiklinę verdančio vandens supyliau, du šaukštus grietinės išmaišiau ir daug šviežių (šaldytų) krapų ir laiškinų svogūnų. Į ta marmalą sudedi apkeptus suktinukus ir troškini uždengus dangčiu 15 minučių.

Orkaitėj kepė Čigonas, tai suktinukus troškinau mikrobangėje.

Valgiau su bulvėmis ir meduje marinuotais aguročiais.

Padažas irgi velniškai skanus.

Skanus ir šaltas, su šaltom bulvėm.

Spėjau išdažyti pirma kuo džiaugiuosi

Taip taip. Toks šio pyrago vardas. Nežinau kodėl. Neklauskit. Pyragą prisimenu iš vaikystės, kepdavo mano močiutė. Skanėstas su džiovintais vaisiais, toks traškia plutele ir tąsiu vidumi.

Pyragą prisimenu, ką dėdavo irgi, bet va proporcijų nepamenu, tai bandžiau atkurti. Tiesa, tai nebus autentiškas pyragas, nes sudėtinės dalys kitos…

Taigi mano keptasis bus šiuolaikinis čigonas. Tokis su egzotika…

Pirmiausia kepimo skardą išklojame sviestiniu popieriumi. Popieriu patepame margarinu ir įklojame parduotuvinio vaflio lapą. Paspaudome, kad subyrėtų ir ant viršaus dar pamėtome sviesto gabaliukų. Saikingai.

Orkaitę įkaitiname iki 175 laipsnių. Tešlai reikia 5 kiaušinių, 300 gramų cukraus, 150 gramų miltų, šaukštelio kepimo miltelių. Viską labai labai gerai išplakame.

Lyrinis nukrypimas. Dabar paėmei mikserį, trim, brim ir tešla paruošta, o vaikystėje mediniu šaukštu reikėdavo į vieną pusę tą tešlą sukti. Lėtai, metodiškai, nesustojant. Gal todėl tas pyragas toks skanus buvo.

Močiutė dėdavo džiovintus obuoliukus, slyvas, džiovintas kriaušes ir razinas. Viską nuplykydavo verdančiu vandeniu, nuvarvindavo ir į tešlą.

Aš dėjau abrikosus, razinas, džiovintus raudonus ananasus. Kad turiu obuoliukų pamiršau . Visų vaisių maždaug po 200 gramų. Sudėjus viską gerai išmaišyti, išlyginti ir į orkaitę. Ant mažos ugnies kepa pyragas ilgai… Kokią 1,5 valandos. Ir vis reik pabadyt, nes labai greit dedasi pluta.

Valgyti ataušusį. O dar geriau palaikytą. Kuo ilgiau laikytas tuo skanesnis. Na tas močiutinis…

O koks mano – pagyvensiu, sužinosiu.

Prierašas:

Pagyvenau. Ryte atsipjoviau gabalėlį. Ups… Skanumėlis Paslėpiau nuo savęs…

Apkalbos -  tai kažkas blogo, juodo ir glitaus… Man taip atrodo…

Bet kas nėra apkalbinėjęs? Nors tos apkalbos būna visokios

O va JAV mokslininkai įrodė, kad gandų aptarinėjimas ir liežuvavimas turi akivaizdžiai teigiamos įtakos moters sveikatai – palaiko jos intelektualinį lygmenį, atstato dvasinę pusiausvyrą ir stiprina imuninę sistemą.

Jie (mokslininkai) nustatė, kad moterys ir merginos jaučiasi laimingesnės dalyvaudamos viešai neskelbiamuose pokalbiuose. Apkalbinėjant padidėja progesterono – specialaus harmono, kuris mažina stresą ir nerimą lygis.

Progesteronas neleidžia organizme formuotis vėžinėms ląstelėms ir stiprina gynybines organizmo funkcijas.

Beje, vyrams liežuvavimas nedaro jokio teigiamo poveikio, o netgi veikia priešingai.

Taip jiems ir reikia

Mielosios, norit būt sveikos, apkalbinėkite, liežuvaukite, paskalaukite.

Jūs nieko blogo nedarote, jūs gydotės ir stiprinate organizmą. Valio

Ir vėl skaičiau lietuvių autorę, šį syk Birutę Jonuškaitę.

Esu skaičius jos “Didžiąją salą”. Abi dalis. Pirmoji dalia man labai patiko, antroji visai nepatiko.

Skaitydama “Baltų užtrauktukų tango” irgi galiu tą patį pasakyti. Pradžia labai patiko, dalis visai visai nepatiko, dalis buvo šiaip sau…

Birutės knyga apie šiuolaikinius Lietuvos išeivius, tik ne vyrus išvažiavusius už jūrų marių laimės ieškoti, o moteris, išlaisvėjusias, iniciatyvias ir ištvermingas moteris,  kurios, palikusios Lietuvoje savo išglebusius vyrus,  išeina į pasaulį laimės ieškoti, o iš tikrųjų – parduoti savo gyvenimo laiką.

Pagrindinė romano veikėja yra Laima – šiuolaikiška išsilavinusi moteris, įgijusi imunologės specialybę, pasižyminti mokslinėmis kompetencijomis (todėl kviečiama skaityti paskaitas Pitsburge), tačiau jos gyvenime mažai džiaugsmo.

Mano pastebėjimas toks, kad džiaugsmas priklauso nuo požiūrio. Ponia Laima jaučiasi neįvertinta, nes laiko pati save tiesiog pilka pele iš Vilniaus onkologijos instituto laboratorijos. Kad ir kaip stengiasi iškilti, vyrai vistiek palipėja aukščiau, o tai ambicingą moterišką slegia.

Taigi imunologė iš Vilniaus Laima skaito medicinos pranešimus Pitsburge. Grįždama į Lietuvą, Čikagos oro uoste sutinka ypatingos dvasios vyrą, klajūną iš Šiaurės ispaną Karlosą, kuris romantiškai pasivadina Kajaus vardu. Kajaus, nes beprotiškai myli ledynus, jų gaivą… Moteris jį oro uoste nuseka visiškai instinktyviai, pirmiausia užvaldyta per uoslę: jis kvepia ledine gaiva… Spontaniška meilė, aistringa naktis su „ledo žmogumi“ ir  nauja gyvybė. Nuobodus, pedantiškas vyras Romas tampa nebereikalingu, tiesiog nurašomas į nuostolius…. vyras tampa tarsi buities atributu ar prie kojų prikibusiu lietuviškos dirvos molio gabalu.

Va šita knygos dalis man patiko.

Kita dalis kur pasakojimas persipina buvusios mokytojos laiškais ir buvusio vyro puseserės Marijos nuotykiais nėra tokia įdomi.

Prisiminimai realių žmonių, tokių kaip poetė Liūnė Sutema, redaktorė Danutė Bindokienė ir Ligija Tautkuvienė, kunigas Jaunius Kelpšas, inžinierius Sigitas Mondeika, Alė Santvarienė nors ir įdomus, bet… Gal labiau tiktų kaip priedas, kaip atskira knygelė, nes čia mano skaitytojos požiūriu tai buvo nei daugiau, nei mažiau tik karvei stovinčiai tvarte uždėtas balnas ir skrybelė.

Laima Amerikoje randa ir trečią vyrą.   Ričardas, atrastas Amerikoje, italės ir lietuvio vaikas, yra lyg koks kultūrų mišinys, tarsi sintetika. Jis geras, malonus, subtilus, mėgsta gamtą, bet ją mato mokslinius akinius.  Nors ir geras, jis neturi realios laukinio vyro jėgos, todėl moteriai yra tartum koks vyriškumo pakaitalas.

Laimos visą savo  neišmylėtą meilę nukreipia į sūnų, pavadindama jį Kajaus vardu ir puoselėdama jį kaip viso savo gyvenimo svajonę. Kajus yra kaip koks baltojo vilko palikuonis išugdytas pagal meilužio psichologiją, todėl sunkiai prisitaiko prie gyvenimo ir susilaukia visokių problemų.

Labiausiai man romane patiko Močiutės linija. Su ja senoviniame lietuviškame  kaime gyventi labai jauku ir saugu, nes viskas su viskuo artimai susiję: žmogus su žmogumi, žmogus su gamta, žmogus su kosmosu ir su anapusiniu pasauliu. Vaikystėje Laimai kartais būdavo sunku atskirti, ar Močiutė kalbasi su gyvu artimuoju ar su išėjusiu, bet esančiu kažkur netoliese ir viską girdinčiu. Bet visų arčiausiai gamtos ir mitinio pasaulio yra kaimo varguolė Magdukė. Ji savo surinktomis žolelėmis gydo kaimynus ir jų gyvulius, o turėdama lengvą ranką priiminėja naujagimius ir visiškai nesirūpina savąja gerove, nes žino, kad yra Būtybė, kurios rankose ne tik visi žemiškojo gyvenimo siūlai, bet ir kiekvienas kiekvieno judesėlis.

Yra žmonių, kurie gyvena realiam gyvenime, yra tokių, kurie gyvena mitinėje erdvėje.

Tikrovė mitinės erdvės žmogui iš tikrųjų nieko nereiškia. Ir nelabai svarbu, kur ir kada gyventų – Vidugirių kaime viduramžiais ar JAV didmiestyje dvidešimt pirmo amžiaus pirmajame dešimtmetyje. Lietuvis, ypač lietuvė, iš mitinės erdvės išsiveržti niekaip nepajėgia.

Romano herojė bandė išsiveržti iš mitinės erdvės.

Nepavyko…

Kaip sakoma nuo lemties nepabėgsi. Ir ar verta bėgti?

Na iki pensijos man toli. Turiu draugių, kurios būdamos mano amžiaus apie tai svajoja kaip apie rojaus sodus…

O aš bijau… Bijau nepasenti, bijau tapti tokia kaip…

Esu bobiškai smalsi, tik tas mano smalsumas…

O va kaimynėms pensininkėm baisiai įdomu kokios mergaičiukės praeitą savaitę klebeno negyvenamo namo duris ir paskui nuėjo pas mus. Ką jos veikė ir kodėl neišėjo… (Akyse nemačiau tų mergaičiukių, namo numeriu apsiriko, vyras nurodė kur eiti). Ar kaimynė, kuri užsiima sodininkavimu viską jau pasodino savo didžiuosiuose šiltnamiuose, nes aš aną dieną su ją šnekėjau, tai gal žinau. jei viską, tai kodėl šiltnamiuose elektra nedega. Kam mes tiek miežinių ir kvietinių kruopų parduotuvėje pirkome, bene valgome? Ir dar, ir dar…

Ir visada viską mato, ir su komentarijais.

Ir mamytė mano ne kitokia… Jai viską reik žinoti kas vyksta aplink, ir paklaust nesivaržo…

Na yra ir ne pensininkų užduodančių gerus klausimus,  tokius kaip: ” Tai ko … trūko, kad pasikorė”.

Tai iš šono žiūrint.

Gal kažkam ir aš tokia atrodau, nesu gi tobulybė.

Ir visokių žmonių būna visokių reikia…

Šian vos parvilkau kojas į namus. Baisiai jau jas skaudėjo. Todėl prisiminiau, kad turiu kojų masažuoklį kur nuvargusias kojytes galima masažuoti sausai ( aš tą dažnai darau), bet galima ir palepinti masažu su burbulais.

Nesenai dar esu gavus druskų kojoms su garstyčiomis ir rozmarinu. Ant dėžutės buvo parašyta naudojimo instrukcija: 1 dangtelį druskos supilti į 4-5 litrus karšto vandens ir palaikyti kojas 15 minučių. Garstyčios kaitina ir nuima skausmus, rozmarinas gaivina ir vėsina.

Na galvoju toks bukietas plius dar burbulaičiai… Pasišildžiau vandens, įpyliau druskos (laimei mažiau negu buvo instrukcijoje), įkėliau kojas į vonelę, įjungiau…

Ką sau manot… Kad suputojo, kad pakilo putų kepurė. Pradžioj dar nieko, o paskui vis aukštyn aukštyn, jau ir sijoną siekt pradėjo, o paskui pakylo burbulai, pūstelėjau ir muilo burbulai pradėjo skraidyt po virtuvę, o putos dribt ant kilimo…

Vaizdelis na iš šono gal ir juokingas… Teko nutraukt masažavimo procedūrą…

Jo majo kas galėjo pagalvot, kad druska, garstyčios ir rozmarinas putoja. Paprastoje vonioje nė vienas taip bėgėdiškai nesielgia.

Sapnai ateina ir išeina…

Nieko nėra amžino…

Kada nors trumpam užmigsime, prabudę nušlepsėsime į virtuvę kavos. O ten sedės MIRTIS, skaitys trijų savaičių senumo laikraštį ir spręs neišspręstą kryžiažodį.

Ir sunku bus suvokt ar tai tebesitęsiantis sapnas, ar susapnuota tikrovė…

Vakar tinginiavau. Bet šiaip pasistengiau ir pietūs paruošiau.

Gaminau su avinžirniais. Avinžirniai, tai tokie sutvėrimai augaliniai 5 kartus didesni už normalius žirnius, geltoni ir virti yra riešutų skonio Skanūs. Gerai pasūdžius ir papipirinus mintiju galima naudot užkandai prie alaus.

Vienas trūkumas tų avinžirnių, tai ilgai ruošiami, bet… Kas gi iš mūsų be trūkūmų?

Iš vakaro užmerkiau geltonuosius vandenuke. Ūkiškai stiklinei žirnių 1 litras vandens. Per naktį jie dar pabrinko, vandens beveik neliko. Likusį nupyliau, užpyliau nauju šaltu vandenuku ir vyriau apie 30 minučių. Tada vandenį nupyliau ir palikau žirnius ramybėje.

Vegetarai gali šią gaminimo dalį išmesti  . Manau patiekalas nuo to visiškai nenukentės.

250 gramų vištienos krūtinėlės supjaustome nesmulkiais kubeliais, sudedame į storasienį puodą , užpilame maždaug dviem litrais vandens ir pastatome virti.

Supjaustome smulkiai du nemažus svogūnus ir įpylę aliejaus pradedame kepti. Trumpai pakepus ,įdedame smulkiai pjaustyto saliero lapkotį, tada ketvirtį raudonos paprikos (raudoną rinkausi dėl grožio, kitą kart dėsiu geltoną ) papjaustome posmulkiai ir sudedame į svogūnus, pamaišome. Vieną nedidelę cukiniją supjaustome kubeliais ir suverčiame į svogūnus, pamaišome. Išspaudziame į čirškančius svogūnus ir jų kaimynus visą galvutę česnako. Kai jau užkvimpą visą marmalą suverčiam į puodą ir pamaišom. Truputį paverdame ir ir tada sudedame avinžirnius. Maždaug po 15 minučių sudedame 3 nemažas virtas bulves pjaustytas kubeliais. ( Gal bulvių būčiau ir nedėjus, bet virtos  gyveno šaldytuve, išmest gaila, tai pritaikiau praktiškai). Išmaišome ir paliekame virti ant vidutinės ugnies dar 15 minučių.  Supylame maždaug stiklinę pomidorų sulčių (pyliau namines, manau kad galima kokį ketčupą atsiskiest iki sulčių konsistencijos). Išmaišome ir dar verdam kokias 10 minučių. Tada pasūdome, ir paprieskoniname: šaukštelis dašio aštrumui, du šaukštai šaldytų krapų, šaukštelis raudonėlio ir šaukštelis čiobrelių.

Sudėjus prieskonius pamaišome ir išjungiame ugnį. Tada puodą apgaubiame rankšluosčiu kokiom 10 minučių.

Gerai valgyt su balta duona, aš valgiau su lavašu.

Liuks.

Šian atsiverčiau atsitiktinį knygos “Pūkuotuko išmintis” puslapį ir perskaičiau:

“Kaip liūdna būti gyvuliu, kuriam niekad niekas nėra rinkęs žibuoklių.”

Bet gi tiesa.

Ir nors aš ne gyvulys, bet man neturėtų būti liūdna, nes kažkada kažkas man rinko žibuokles.

Ir net ne vienas tas kažkas

Šiandien nedarbadienis. Todėl trainiojausi po namučius. Besitrainiodama sukurpiau pyragą ne pyragą, na varškėtinį su vyšniom. Toks niam niam gavosi. Nedaug ir liko

Pasigamina jis paprastai, gan greit. Valgosi irgi greit.

Vyšnias atšildome, nukaulėjam, nuvarvinam. Aš dėjau maždaug pusę litro, bet ir daugiau nepagadins skonio.

Taigi reikės maždaug pusę kg varškės. Aš tai ėmiau savos gamybos rikotos sūrį. Bet manau tiks ir varškytė iš parduotuvės.

100 gr sviesto įkišam porai minučių į mikrobangę kad išsilydytų. Ištraukiam ir įdedam 5 kaupinus šaukštus cukraus ir gerai išsukame. Sumušame 4 kiaušinių trynius. Baltymus padedam atskirai. Ir išsukam su sviestu ir cukrumi. Tada sudedame varškę ir vėl sukame. Galima ir mikseriu Bet aš visai apie jį pamiršus buvau tai rankytėmis atlikau visą procesą. Tada įpilame 2 arbatinius šaukštelius kepimo miltelių ir pokelį migdolų drožlių. Permaišome. Šaukštais pilame miltus vis sukant, kol tešla pasidaro tokia nuo šaukšto nekrintanti. Tada išplakam baltymus iki purumo ir po šaukštą įmaišome į tešlą. Tešlą suverčiame į kepimo formą ištiestą kepimo popieriumi. Sukaišome vyšnias ir storai apiberiam rudu cukrumi pyrago viršų.

Kepame 175 laipsnių karštumo orkaitėje.

Kiek laiko neparašysiu, nes aš tikrinau baksnodama pyragą mediniu pagaliuku. Kai ištrauktas būna sausas pyragas iškepė.

Šiaip geriausia leist pyragui gerai atvėsti.

Labai skanu su konservuotais persikais ir plakta grietinėle.

Ir mėtų arbata su citrina užsigerti.

Namiegas sakė, kad pats tas su kakava