Apie nieką ir apie viską

Skaitymas padarė Don Kichotą riteriu, o tikėjimas perkaitytais dalykais – bepročiu.

G.B.Show

Išvada: ne visada reik tikėti tuo kas parašyta. nei tuo kas juodai ant balto, nei tuo kas spalvota.

Šeštadienį palepinau šeimyną spurgytėmis.

Patobulinau savo receptą.  Gavosi visai skanutės.

3 pokeliai liesos varškės, trys kiaušiniai, trys šaukštai cukraus rudo, 1 indelis kondensuoto pieno, 2 šaukšteliai kepimo miltelių, 3 šaukštai džiovintų spanguolių. Miltų tiek, kad tešla būtų minkšta ir lipni. Viską gerai suminkome.

Šlapiomis rankomis formuojame plonus žiedelius ir kepame karštame aliejuje pavartydami.

Dar karštas apvoliojame cukraus pudroje.

Skanu, daug…

Labai man tiko su mėtų arbata be cukraus, bet su citrina.

Pavasaris ateis tik balandį…

Tokią bjaurią žinutę perskaičiau…

Man visai nusibodo šita pilkuma, šitas murzinas sniegas, balos…  Ir slidinėjimas einant į darbą.

O dabar linksminuosi  (pertrauka) klausydama savo tinklaraščio (blogo), nes radau labai įdomų įrašą Kaip skamba tavo tinklaraštis.

O ten tokia programytė, kur parašai savo tinklaraščio adresą ir klausaisi.

Beje, mano tinklaraštėlis visai ne blogai skamba… Bent jau man…

Prisiskaičiau apie lęšius.

Viename bloge, kaip lęšių sriubytę virti.

Balso portale kitokia sriubytė ir lęšių salotos.

O aš nieko niekad iš tų vargšelių nesu ne tik gaminus, o gal tik kartą ragavusi. O dar žurnale Ji paskaičiau, kad lęšiai sveiki, maistingi ir bla bla bla dar kažkokie. Taigi visada būna pirmas kartas…ir aš nusprendžiu pabandyti.

Pirmas žingsnis nusipirkau žalių lęšių. Man jie pasirodė simpatiškesni Užmerkiau kokiai valandai, kad pamirktų ir paskui dar pusvalanduką atskirai viriau. Verdant paragavau, kažkokie kartoki, bet viriau toliau. Paragavau dar kartą, na visai šparaginius žirnius primena.

Pagaminau kažką tarpinio tarp sriubos ir troškinio.

Taigi: vištienos krūtinėlės puskilogramį smulkiai supjausčiau, ir apkepinau keptuvėje. Suverčiau į storadugnį puodą. Ant mėsytės sutarkavau morką ir įdėjau 3 šaukštus Suslavičiaus švelnaus Penkių žolelių padažo. Išmaišiau. Pasūdžiau. Du vidutinio dydžio svogūnus, pusę galvutės česnako ir saliero lapkotį susmulkinau ir pakepinau alyvuogių aliejuje iki gardžiai užkvipo ir įgavo svogūnai švelniai gelsvą spalvą. Įpjausčiau pusę paprikos žaliosios. Gal būčiau ir visą pjausčius, bet nebuvo daugiau. Apkepintus svogūnus suverčiau į puodą. dar smulkiai įpjausčiau 4 vidutinio dydžio bulves.

Kol viską pjausčiau ir kepinau  lęšiai išvirė. Su visu vandenuku supyliau ant kitų produktų, įbėriau druskos, valgomą šaukštą baziliko su jozažolėm. Išmaišiau ir viriau ant mažos ugnies 35 minutes, karts nuo karto, bet ne per dažnai ( skaičiau) pamaišydama. Tada palikau 15 minučių pastovėti puodą uždengus jį virtuviniu rankšluosčiu.

O visai skanu buvo. Ir daug…

Ryt nereiks pietų gaminti.

Šian nusipirkau kvailų kvailiausią pirkinį… Tamsiai mėlynus trumpus guminius bačiokus:) Blizgančius, permės gamybos. Tokius paprastus, nespalvotus…

labai užkniso tai, kad kol nuėjau iki miesto nieko, o pačiam centre braidžiojau po balas. Batai permirko, kojos peršlapo…

Skauda ausį ir žandą, ir kojų pirštus…

Prisiminiau vaikystę, guminius kaliošus, kuriuos ant čebačiukų audavausi ir klampodavau per purvyną.

Pagalvojau pabraidysiu per balas…

Atrodysiu kvailai, juokingai, bet… Nors kojos bus sausos.

Patinka padailinti senas rankines…

O gal nepadailinta, gal sugadinta. Iš kurios pusės pažiūrėsi. Bet dailinti – gadinti buvo malionu

Jei kas sako, kad mokytojo darbas sunkus ir nedėkingas tokiems rekomenduoju paskaityti Bel Kaufman knygą Aukštyn laiptais, besileidžiant žemyn.

Aš irgi niurzgiu, kad sunku, kad mokiniai šiokie tokie ir anokie…

Su malonumu paskaičiau knygą apie jaunos idealistės mokytojos pirmuosius įspūdžius mokykloje. Tai knyga apie nesusipratimus, nusivylimus ir atradimus.

Parašyta laiškų ir dienoraščio, mokytojos užrašų, administracijos direktyvų forma.

Labai įstrigo citata iš mokytojos laiško draugei ” … aš vis dar kankinuosi su BB klase, kurioje mokosi vien “nepasiduodantys mokymui” (“nepasiekiantys teigiamų rezultatų”, “akademiškai nenusiteikę”, “lėtai mąstantys”, “turintys trūkumų”, “ypatingai atsiliekantys”,  “negalvojantys apie tolesnes studijas”, “nepakankamai išlavėjusios logikos”, “negabūs kalboms”, “neintelektualūs”, “reikalaujantys papildomo dėmesio”  – aš jau suskaičiavau daugiau negu dešimt sinonimų “kvailam vaikui”!)”.

O vis tik labai optimistiška ir optimistiškai nuteikianti knyga.

Po sunkiosios literatūros pati ta.

Neturiu spalvos kurios nemėgstu. Ryšku, spalvota ir gražu. Švelnu pasteliška ir jauku…

Ne aš spalvas, spalvos mane susiranda.

Kai kas sako, kad man labai tinka ryškiai raudona. Kiti kalba, kad žalia. Mama vis man piršdavo sodriai karališką mėlyną spalvą.

Anksčiau aš jos nemėgau.

Buvo laikas kvaišau nuo alyvinės, violetinės ir visų jų atspalvių. Vėliau tik baltavau…

O va šiandien iį darbą mes trys draugės atėjom apsirėdę jūros mėlio spalvos megztiniais. Vienos gamos, bet skirdingų atspalvių. O vakar su drauge vaikščiojom žalios

Garbės žodis nesitarėm

Mėgstu gėles augančias vazonėliuose. Kažkada jau namuose jų buvo net per daug. Užkišti visi pakampiai ir vis dauginosi.

Kelis vos ne savo ūgio kaktusus net į lauką buvau ištrėmus, sėkmingai jie ten augo, bet… Neatlaikė lietuviškų žiemų… Truputį žiauroka iš mano pusės.

Dalį savo žaliųjų augintinių ištrėmiau į darbovietę, kur jie, sėkmingai ar nelabai, vegetuoja.

Tokia lemtis ištiko visus amarilius.

Ir kas keisčiausia, kai gyveno namuose, buvo lepinami, trešami ir prižiūrimi augino lapus ir tiek.  Darbe triukšmas, gauja kompiuterių su savo vadinama radiacija,  amariliai dažnokai pamirštami palaistyti ir tai prisimenama, kai jų žemė primena ką aš žinau, suskeldėjusią plytą. Gėda man … Bet… Kiekvieną pavasarį, amariliai išleidžia ilgus stiebus, sukrauna žiedus ir… Žydi.

Na šis įrašas tikrai ne apie kulinariją. Nors netikrus zuikius mėgstu… Ir knygą Paulinos Eglės Pukytės “Netikras zuikis” virtuvėje perskaičiau. Na trumpi tokie apsakymai, pats tikriausias skaitalas tarp puodų pamaišymo, kotletų apvertimo…

Beje, knyga pretenduojanti tapti METŲ KNYGA, kjaip  intelektuali pramoga, skirta įvairiausiems skaitytojams.Viršelis neblogas: meškiukas zuikio kostiumu, o tai leido tikėtis malonių netikėtumų. Perskaičius padariau išvadas:

Pirma išvada: aš visai visai neintelektuali

Antra išvada: jei tai pramoga, tai gal aš geriau apseisiu nepramogavus.

Knygos turinio atpasakoti negaliu, jo kaip tokio ir nėra. Autorė, gyvendama ir dirbdama Londone, bet neretai apsilankydama Vilniuje, turi galimybę palyginti dvi „savastis“ – lietuviškąją ir britiškąją. Kuo skiriamės mes nuo britų?

Gal tiksliausiai apibūdintų ištrauka “Kultūrų dialogas”:

LIETUVIS, ATVAŽIAVĘS Į ANGLIJĄ BŪTI JUODADARBIU: Kiek čia juodų! Kaip Afrikoj! Ir banke, žiūrėk, dirba. Kaip jiems leidžia tokius darbus dirbti?
ANGLIJOS GYVENTOJAS (lietuviui, atvažiavusiam į Angliją): Tu, supist*s lenke, važiuok atgal į savo Lenkiją!
LIETUVIS: Aš ne lenkas, aš lietuvis.
ANGLIJOS GYVENTOJAS: Nešdinkis iš čia atgal į savo supis*ą Lenkiją!
LIETUVIS: Tu net nežinai, kur Lenkija yra!
Anglijos gyventojas, nepaisydamas žinių trūkumo, paima šaligatvio plytą iš vožia ja lietuviui per veidą. Lietuvis netenka vienos akies.
POLICIJOS PAREIGŪNAS: Kaip jūs jaučiatės po tokio rasistinio išpuolio prieš jus?
LIETUVIS: Taigi jie tik vaikai. Jie net nesupranta, kad aš ne lenkas, o lietuvis.
LIETUVĖ (mintyse): Jiems visiškai nesvarbu, ar tu lietuvis, ar lenkas, ar kurdas, svarbu, kad atvažiavęs iš neva niekingos, neturtingos, utėlėtos šalies! Jeigu tu lietuvis, jų akimis tai nė kiek ne geriau, o tik blogiau! Ir tai ne rasizmu vadinasi.
LIETUVIS: Dabar į tą teismą važiuok, liudyk, laiką gaišk, darbą, algą prarask… Būčiau verčiau atsilyginęs tuo pačiu ir būtų ramu.
LIETUVĖ (kitiems lietuviams): Praėjusią savaitę vietiniai gyventojai sunkiai sužalojo vieną lietuvį dėl to, kad jis „iš Rytų Europos“.
KITA LIETUVĖ, UŽIMANTI ATSAKINGAS PAREIGAS AMBASADOJE: Oi, o kiek patys lietuviai lietuvius primuša? Va, du lietuviai negyvai užspardė trečią lietuvį.
LIETUVĖ: Tai labai blogai, bet tai visai ne tas pat. Aš noriu pasakyti apie čia labai paplitusį šovinistinį nusistatymą prieš mūsų šalies piliečius.
POTENCIALUS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS VYRIAUSYBĖS VADOVAS (per pietus valstybinėje organizacijoje, remiančioje menus): Tikiuosi nedalinsite savo stipendijų vienakojėms lietuvėms lesbietėms?
ŽINIASKLAISDA: Ką jis pasakė! Ką jis pasakė!
POTENCIALUS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS VYRIAUSYBĖS VADOVAS: Aš sakiau, ne „vienakojėms lietuvėms lesbietėms“, o „vienakojams lietuviams šokėjams“.
ŽINIASKLAIDA: A, tada nieko.
LIETUVOS AMBASADORIUS JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE: Prašom pasiaiškinti.
POTENCIALUS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS VYRIAUSYBĖS VADOVAS: Aš nenorėjau įžeisti lietuvių.
LIETUVOS AMBASADORIUS: A, tada nieko.
LIETUVĖ (mintyse): Jei ne lietuvius, tai ką gi tuomet norėjo įžeisti? Vienakojus?

Taigi… Knyga – tai žmogaus iš gatvės pašnekėjimas, įstatymų leistas.  O gal tiesiog popieriuje atspausdintas “blogas”. Bet kas tinka net pačiam geriausiam blogui mano manymu ne visai tinka knygai. O jei “Netikras zuikis” būtų blogu labai abejoju ar aš jį skaityčiau. Esu daug geresnių ir įdomesnių skaičius. Ir net vieno blogo mintis įsivaizduoju knygoje. Ne savo, ne savo… (Mintiju, žmogutė žino apie ką aš).

Taigi…

Trečia išvada: Netikras ir yra netikras. Kas bebūtų ar zuikis, ar koks kitas surogatas.

Ketvirta išvada: Knygą galima skaityti ne tik virtuvėje. Ir netoli virtuvės… Juolab apsakymėliai trumpi.

P.S. Čia tik mano asmeninė nuomonė. Gal būt yra žmogų, kuriems ši knyga šedevras.