Kvėpavimas į marmurą

01/29/2010

Pastaruoju metu vis skaitau virtuvėje. O ten skaitant knygos turi būti plonos. Kad perskaitei… :) Tikiuosi supratot ką noriu pasakyti.

Bet va papuolė knyga sunkaus turinio. Lietuvių autorės.

Taigi skaičiau Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą “Kvėpavimas į marmurą”.

Paskutiniu metu man lietuvių autorių knygos nelabai, nu nelabai. Neužsikabinu. Skaityt galima, bet sapnuot pagal jas geriau nereikia.

Ant knygos viršelio labai mielas anonsas.

O pati knyga, tai pasakojimas skaudžią vienatvę, apie šeimą,  apie atsakomybę, apie vyro ir moters santykius, apie ilgesį, kai ilgimės kažko, ko žmogus  žmogui negali suteikti.  Knyga apie tai kai parodomas kraštelis stebuklo, o paskui tas stebuklas paslepiamas po devyniais užraktais… Knygoje taip plonai įtemptos stygos, kad verčiant puslapius baisu susipjaustyti, ne, ne pirštus, bet kažkur giliau, ten kur nuteka mintys.

Atrodo labai paprasta. Kažkur vienišame vienkiemyje gyvena du žmonės. Mokytojas ir dailininkė. Gyvena, augina neįgalų, bet talentingą vaikelį. Bet kažko trūksta. Gal švelnumo, gal pasitikėjimo… Moteris, Izabelė, įsigeidžia iš vaikų namų pasiimti globotinį. Norėjo mielos mergytės, kuri  įneštų į namus šviesos ir optimizmo, bet per slenkstį lipa atšiaurus berniūkštis Ilja užguito lapiuko  akimis. Ilja netiki naujųjų tėvų meile, jam nepriimtinas ir nesuvokiamas sūnaus ir brolio vaidmuo, o įtėviamsi trūko kantrybės, laukiant jo pasitikėjimo ir besijaukinant laukinį žvėrelį. Įvaikis liko nesuprastas,  liko atskiras ir atskirtas, tiesiog trečias, kurio niekas nenori turėti ir mylėti.

Knyga baigiasi gana netikėtai…

Bet perskaičius lieka toks sunkumas ant dūšios…

Polis Bregas

Reikėjo prasmingų žodžių. Tokių, kurie nenuplauktų… Kurie turėtų prasmę ir liktų nors trumpam

Ir radau Polio Brego žodžius:

Didžiausia nuodėmė-baimė.
Geriausia diena -šiandiena.
Geriausias miestas-kuriame tau sekasi.
Tinkamiausias darbas-kurį tu mėgsti.
Didžiausia klaida-pasiduoti nevilčiai.
Labiausiai netikęs charakterio bruožas-perdėtas išdidumas.
Pavojingiausias žmogus-melagis.
Vertingiausia dovana-meilė.
Tavo priešai-pavydas, godumas, nuolaidžiavimas savo silpnumui, gailestis pačiam sau.
Didžiausias įvykis tavo gyvenime-fizinis, dvasinis, protinis tobulejimas.
Kliūtis, ties kuria daugiausia suklumpama-neišmanymas.
Gera širdis-tai jūsų sodas.
Geriausi žodžiai-šaknys.
Geriausios mintys-žiedai.
O geri darbai-vaisiai.
Stenkitės, kad Jūsų sodo neužgožtų blogio piktžolės.

Pakankamai paprastos tiesos

Jeigu

01/28/2010

Jei pamirštume tai, kas ugnyje nesudega,

Būtume ir už ugnį stipresni.

Jeigu užmirštume tai, kas vandeny neskęsta,

Ką ašarų lietus palieka

Ramiai ir be sapnų užmigtumėm…

Jeigu užmirštume mes tai, ko žemėse neužkasam.

Tada laimingi būtume ir teisūs.

Rytas, pūga ir Daphne du Maurier

Rytas. Na ne taip siaubingai šalta kaip buvo vakar, kol pašėriau šunį suragėjau, bet… Vėjas, pusto, į veidą aštrūs sniego kažkokie lenda. O į darbą reikėjo žirgliot prieš vėją… Nekenčiu žiemos, nekenčiu pūgų…

Dabar už lango kaukia vėjas kaip tris savaites nešertas šuo. Kai papučia kilnojasi žaliuzės.

Vakar virdama sriubą atsinešiau į virtuvę tokią ploną knygelę. Apsakymus. Na jaučiu poreikį gamindama skaityti. Aišku, geriausia skaityt žurnalus, bet staiga pasirodė visi jau perskaityti. Nors gal geriausia būtų visai neskaityt, nes nutinka įvairių tokių, tai prisvyla, tai sriuba ar pienas iš puodo pabėgt sumąsto. O aš nespėju pagaut…

Taigi vakar man po ranka pakliuvo Daphne du Maurier “Įtemptas laukimas” pirmoji dalis. Esu skaičius nemažai Daphne du Maurier kūrinių. Bet seniai. Ir daugelio siužetus esu visai pamiršus. Bet šiaip aš mėgstu skaityti knygas po kelis kartus :) Vis atrandu ką nors naujo. Va  “Jamaikos smuklę” visai neseniai dar kartą perskaičiau. Nepadarė didelio įspūdžio. Net visai nepatiko. Ir paaiškinti kodėl negaliu. Sakau “nepatiko nes nepatiko”.

O va “Įtempto laukimo” tris apsakymus perskaičiau per porą valandų. O vieną iš jų net du kartus, o antrą ypač atidžiai.

Pirmas apsakymas “Paukščiai”. Na manau, kad ir apie apsakymą visi girdėjo, ir filmą matė. Asociacijos man tik su šalčiu.

Antro apsakymo net pavadinimo nepamenu. Na mistinis susitikimas jūroje, dabarties ir praeities… Praslydo.

Didžiausią įspūdį man paliko “Mėlynos linzės”. Va jį ir skaičiau du kartus, antą labai atidžiai.  Siužetas labai paprastas. Jauna moteris guli garsioje klinikoje po akių operacijos. Jai atstatytas regėjimas.  Ji nemato darbuotojų, girdi tik jų balsus ir jaučia rūpestį. Po įtempto laukimo moteriškei atrišamos akys, įdedamos laikinos, mėlynos linzės, kurios slepia spalvas. Ir… Moteris žmones pradeda matyti su gyvūnų galvomis. Karvė, šuo, gyvatė, katė, grifas. Mylėti žmonės, žmonės kuriais BUVO PASITIKĖTA dabar kitokie. Kur tiesa. Ar jie su kaukėmis ir tai žaidimas, ar jie tikrai tokie su viomis gyvuliškomis savybėmis. Nepasitikėjimas, širdį gniaužianti baimė… O po to vėl normalus regėjimas… Ir savo pačios žvilgsnis veidrodyje.

Perskaičiau ir galvojau: “Kokio gyvūno galvą nešiočiau aš?”

Senas ant naujo

01/27/2010

Kažkada impulsyviai nusipaišiau sniego angelą.

Prilipo jis man prie dūšios. Net naujam darbiniam kompiuteryje užsidėjau ant darbalaukio.

O dabar perkėliau ant tašiuko.

Rezultatas:

Pro langą…

01/26/2010

Labai bjaurus laikas… Mokyklinio pusmečio pabaiga…

Jaučiu kaip piktas slibiniokas gyvenantis mano viduje pučiasi raivosi, giliai kvėpuoja. Įkvepia, iškvėpia… O jei ims ir iškvėps ugnimi?

Norisi kažką apspjauti, o gal įkasti, o gal gatvėje senutei parodyti liežuvį. O kai ji pasipiktins iš dūšios su ja susikolioti.

Bjaurėju ne dienom, o valandom. Ką ten valandom, minutėm…

Tiksliau ne aš, o padarėlis sėdintis manyje.

NEMYLIU= NEMYLIU

Viso pasaulio nemyliu. Šiuo metu…

O pro langą šviečia saulė, pasakiškai gražus oras…

Bet taip tik atrodo :)

Dar vienas įrodymas, kad ne viskas tikra.

Bigosas: ne tik valgis , bet ir vaikystės prisiminimai.

01/25/2010

Perskaičiau delfyje straipsniuką “Bigusas – daugiau nei valgis…” ir prisiminiau savo močiutę, šaltas žiemos popietes, besikurianančia plytką (taip vadinosi koklinė krosnis, kuria ir kambarėlį šildydavo, ir ant kurios valgį gamindavo). Ir regis žodžius net išgirdau: “Va grįš tėvai sušąlę, suragėję (tėvai statybose dirbo), o mudvi jiems bigoso ant stalo, iškart atšils ir pilvas, ir rankos, ir kojos. Vargsta jie ten, nabagai, o mudvi tai šilumoj kakinamės. Pažiūrėk pro langą, matai kaip sniegas žiba, raganų plaukai laksto. Vakarienės paslerpsim karšto, o paskui mudvi ryt pusryčiam šaltą suvalgysim”.

Beje, šaltas bigosas skanus toks pats kaip ir karštas.

Nepamenu tiksliai gamybos, tik pamenu, kad šutindavo viską špižinėje orkaitėje moliniame puode, kuri polivonu vadindavo. Va lašiniai, kuriuos močiutė dėdavo man nepatikdavo, todėl į savo gaminamą aš jų nededu.

O šiaip tai toks valgis, kad ką po ranka turėjai, tą į puodą sudėjai, tas tiko.

Svarbiausia molinis indas :) Kadangi špižinės orkaitės nebeturiu, (o buvo laikai turėjau :) ) tai viską šutinu mikrobangėje.

Mano bigosas:

3 didelės didelės bulvės ( atitinkamai mažų). Bulves apverdu su lupenom, bet visiškai nesuverdu, turi būt pokietės. Dvi stiklinės raugintų kopūstų ir atitinkamas kiekis šviežių užpilami šaltu vandeniu ir verdami maždaug pusvalandį. Kol kopūstai verda į molinį puodą sudedu 500 gramų paukštienos (šiandien buvo kalakutiena, bet sėkmingai tinka ir vištiena), 1 rūkytą dešrelę supjaustytą riekelėm, 100 gramų šaltai rūkytos šoninės smulkiai pjaustytos, 100 gramų jautienos gabaliukais (pardavėja net užsikosėjo, kai paprašiau tokio kiekio) 200 gramų kiaulienos faršo. Įtarkuojame vieną morką, įdedame 1 smulkiai pjaustytą svogūną, aš dedu 1 kubeliais pjaustytą saliero lapkotį  galima nedėti). Tada supjaustome kubeliais bulves, sudedame, pabarstome viską druska ir įdedame prieskonių. Aš dedu tokius: 1 šaukštelis krapų, po šaukštelį čiobrelių, raudonėlio ir medetkų). Įkrečiame du šaukštus grietinės ir viską gerai išmaišome. Tada ant viršaus uždedame per kiaurasamtį nukoštus kopūstus ir ūkiškai suspaudžiame. Paimam dvišakį ir praduriame keturias skyles į kurias įpilame vandens. Puodą uždengiame.

Aš mikrobangėje, nes špižinės orkaitės neturiu, (o buvo laikai, turėjau) šutiname du kartus po 35 minutes. Kai baigiame šutinti viską permaišome.

P.S. gal čia ir ne į temą, bet šiandien ir dieną, ir vakare mačiau labai ryškiai spiginant sniegą, šokinėjo ir skraidė žvaigždutės :) prisiminiau raganos plaukus. Va pačios pasakos ne :(

Šaltis ir vyras: kas ką

Ui ir spustelėjo šaltukas. Brrrrrrrrr….

Šeštadienį mūsų mašiniukas neužsivedė. Vyras niurkė niurkė ir užniurkė.

Sekmadienį užkrovė akumuliatorių. Į mano pasiūlymą “Įnešk į namus”, atsakymas “Ai daug darbo išimt ir įdėt”

Šios dienos rytas… Termometras rodo arti -30 laipsnių Celsijaus. Nežinau, turiu regėjimo problemų gal -27, gal -28…

Mašinukas ne durnas… Nesiveda. Nu ne burbt…

O vyrui iki darbo oi kaip nearti…

Siūlau: “Išsikviesk taksi“. Atsakymas: “Tu ką, durna. Pamatys šefas, kad į darbą su Tax’su. Atlyginimo neduos, sakys ir taip per krizę gerai gyveni”. Siūlau: “Eik iki šefo, paprašyk, kad pavežtų”. Nieko nebesako, pirštu krapšto smilkinį…

Mano vyras atkaklus. Prisiminė Caro – Maro laikus (tai yra kaip tarybiniais laikais užšalusias gazelkas užvedinėjo) ir… Užuvirė kibirą vandens, užpylė ant kolektoriaus, (kas per daiktas nežinau) kitą kibirą ant kapoto. Pabandė kurt. Mašinukas pasipiktinęs užriaumojo…

Į darbą išvažiavo sėkmingai.

Chuck Palahniuk ir jo knygos

Vieną po kitos perskaičiau Chuck Palahniuk knygas “Kovos Klubas” ir “Pasprink”.

Knyga “Kovos Klubas” tai knyga tiems, kurie pyksta ant viso pasaulio. Paskaitę pamatysite, kad esate ne vieninteliai tokie. Įpykę ir nusivylę visa kuo.

„Kovos klubas“ patiks tikrai ne daugeliui.  Greičiau daug kam nepatiks, nes tai – sunki ir purvina knyga. Perskaitęs ją pasijunti tarsi aplietas purvu, priartėjęs prie dugno,  prisilietęs prie tos beprotybės. Knygoje labai daug  smurto ir kitų, ne itin patrauklių dalykų. „Kovos klubas“ –  pradžiamokslis grimztantiems į dugną. Taip pat – puikus vadovėlis pradedantiesiems teroristams ir šiaip psichams.

„Tereikia paimti 98 procentų dujinės azoto rūgšties koncentrato ir sumaišyti su triskart didesniu kiekiu sieros rūgšties. Tam reikalingas indas su ledais. Tada lašas po lašo lašinti gliceriną. Gausi nitrogliceriną“.

„Trys būdai pagaminti napalmą.. Pirmas: sumaišyti vienodą kiekį benzino ir šaldytų apelsinų sulčių. Antras: sumaišyti vienodą kiekį benzino ir dietinės kokakolos. Trečias: tirpinti benzine trupintas kačių išmatas, iki mišinys sutirštės.

Ir galvoji, o jei pabandžius, gal tikrai kažkas gausis.

Ir šiaip skaitant šią knygą reik turėt stiprius nervus, tai ne atsipalaidavimui… Muilas, pagamintas iš žmogaus riebalų, prabangių restoranų padavėjai, su sriuba išdarinėjantys neminėtinus dalykus ir pogrindinė organizacija, siekianti visame krašte sukelti smurtinę anarchiją… Visa tai knygoje.

Ir dabar tikrai mąstysiu pirkdama turgelyje rankų darbo muilą (o gal geriau virti pačiai), o apie restorano esu senai girdejusi. Apie patiekalų apspjaudymą… Bet čia dar drastiškiau.

Trumpas knygos turinys: Džekas, kuris pasakoja savo gyvenimo istoriją, yra vienas iš daugybės automobilių firmos tarnautojų. Jį kamuoja nemiga :„Kentėdami nuo nemigos jūs niekada tikrai nemiegate ir niekada tikrai nebudite“ ir siekdamas iš jos išsivaduoti pradeda lankyti įvairius grupinės terapijos užsiėmimus, kurie kažkuo primena  maldos grupelių susirinkimus. Šie užsiėmimai jį šiek tiek apramina, tačiau pasiekti rezultatai nueina šuniui ant uodegos, kai Džekas juose susipažįsta su Marla, tokia pat simuliante, kaip ir jis. Slegiamas problemų, Džekas vienoje iš komandiruočių,  užmezga pažintį su Taileriu Dardenu, „geriausiu vienkartiniu draugu“, impozantišku vaikinu, turinčiu išskirtinį požiūrį į gyvenimą. Ši pažintis apverčia aukštyn kojomis Džeko gyvenimo būdą. Vyrukai pradeda tarpusavyje peštis, kol šios vis dažniau besikartojančios peštynės tampa patrauklios ir kitiems vaikinams. Mušeikų ratas plečiasi, susikuria „Kovos klubas“ su savo taisyklėmis ir gyvenimo filosofija. Džekas pamiršta nemigą, o Taileris tampa klubo lyderiu, kuriam besąlygiškai paklūsta visi kovotojai. Bet apetitas atsiranda bevalgant… Ir “Kovos klubas” tampa organizacija pasiruošusia naikinti.

O man vistik kyla klausimas, ar peštynės išsprendžia visas problemas?

Kita perskaityta to paties autoriaus knyga “Pasprink”

Jei ketini visa tai skaityti – nesivargink.
Perskaitęs keletą puslapių – daugiau nebenorėsi. Todėl pamiršk. Eik sau. Bėk, kol dar esi sveikas.
Gelbėkis.

Taip prasideda knyga. Prasideda suintriguodama. Kodėl gi neskaityti?O aš imsiu ir surizikuosiu.

Skaitymo pradžioje Palahniuk‘o stilius erzina savo vienžodžiais sakiniais ir šokinėjimu per laiką, veikėjus. Rašytojas tarsi iš dangaus nukabina frazes, ir visai nepalieka ribos tarp sukurtų charakterių ir autoriaus kalbos. Bet skaitydama apsipranti ir imi suprasti veiksmo vyksmą.

Trumpas knygos turinys: Knygoje kuriamas pasakojimas apie tokį avantiūristą, Viktorą Mančinį. Jis lyg  Ostapas Benderis , toks mielas sukčius. Tik toks šiuolaikinis :) ima ir užsidirba pinigus paspringdamas maistu restoranuose . Gelbėtojai vargšeliui dosniai atsilygina. Gi pagal kinų tradiciją, jei kam išgelbėji gyvybę, tampi už ją atsakingas. Turi Mančinis ir kitų darbų, veiklų, rūpesčių, priklausomybių, kurių verpetas supa jį nuo pat vaikystės. Jo motina, jau neatpažįstanti sūnaus, serga Alzhaimeriu ir guli slaugos namuose; geriausias draugas Denis, atsivertęs iš seksualinės priklausomybės įnyksta į architektūrą ir kitas keistenybes; gydytojaPeidž Maršal sukuria istoriją, kad Mančinis yra gimęs iš Jėzaus nupjautos apyvarpės vieno eksperimento Italijoje metu, o pagrindinis herojus sukasi kaip vilkutis  po seksualinės priklausomybės užvaldytą pasaulį.

Tai knyga apie skausmingas savęs paieškas.

Man patiko labiau negu “Kovos Klubas”. Gal būt tuo, kad knygoje “Pasprink” išlieka gėrio krislelis.

Lagūnos šviesoje

01/22/2010

Dar viena suvalgyta knyga tai “Lagūnos šviesoje”, kurios autorius Hanns-Josef Ortheil. Nestora, bet įtraukianti knyga. Na gal ne visus ji įtrauks. Mane patraukė todėl, kad aš mėgsu senovės istoriją, viduramžių miestų ir gyvenimo aprašymus, atskleistus žmonių jausmus ir slaptas mintis. Kai už uždangos slepiasi tai kas nematoma.

O visa tai yra knygoje. Romane atgyja XVIII a. pabaigos Venecija, su jos papročiais, beje labai įdomiais moterų atžvilgiu :) . Požiūriu į meną (paveikslus) kaip prekę, kaip galimybę parduoti. Požiūriu ižmogų kaip galimybę manipuliuoti.

Trumpas turinys: Medžiodamas antis grafas di Barbaro aptinka keistą radinį — lagūnos nendrėse įstrigusią valtį ir joje gulintį nuogą, atrodė, mirusį jaunuolį. Ilgai slaugomas šis atgauna sąmonę, tačiau negali prisiminti savo kilmės. Kai grafas priima jį į savo rūmus, paaiškėja, kad jaunuolis turi nepaprastą stebėtojo talentą, ir tai jam padeda tapti genialiu piešėju ir tapytoju. Gražuolis nepažįstamasis patraukia grafo di Barbaro kaimynės, kurią slapta buvo įsimylėjęs pats grafas, jaunosios Katerinos Nardi dėmesį. Ji, ištekėjusi už di Barbaro jaunesniojo brolio, dirbančio Venecijos pasiuntinybėje Londone, tačiau visai abejingo savo žaviajai žmonai, pasiekia, kad jaunuolis taptų jos cicisbeo ir nuolatiniu palydovu…

Oi ta meilė meilė… Slapta ar atvira… Pavydas, juodas kitam, kuris net neprašydamas gavo tai apie ką tu svajoji… Lagūnos šviesoje atgyja spalvos ir meilė.

Ši knyga apie tapybą ir meilę…

Sako vargšo žvejo mokėjusio matyti ir norėjusio tai ką mato perteikti piešiniuose  prototipas buvo anglų dailininkas Viljamas Terneris. Štai kas rašoma rašytojo biografijoje: “lemtingą įtaką jo stiliui padarė dailininko apsilankymas Venecijoje: šio jūrinio miesto atmosfera labai paveikė Ternerio tapybos sampratą. Kontūrai ištirpo ir tik šen bei ten ryškiau pabrėždavo detales.”

Savotiškai įdomi knyga.

<< Senesni