Kažkokia keista būsena. Tarp depresijos ir apatijos kai nesinori nieko…
Gyvenimo pusdiplomis? Kai širdis dar nori šokti, o subinė jau sėdėt liepia…
Ar pojūtis ir pajautimas kad atkeliauja senatvė. Baimė…
Tikiuosi praeis…
Ar tikrai praeis?
Va ir praėjo gimtadienis. Su sveikinimais, pasedėjimais, pakalbėjimais, paužkandžiavimais, pagurkšnojimais, pafilosofavimais ir visa kuo kitu.
Praėjo su sveikinimais ir linkėjimais…
Atėjo gimtadienis, išėjo ir paliko dovanų 
Va taip…
Kaimynystėje gyvena du šuniukai. Pakankamai simpatiški. Džeko Raselo terjerai.
Viskas jiems būtų gerai, tik kad laksto jie po gatvę be jokios priežiūros. Praeivius aploja. Į kaimynų kiemus užsuka, pabėgioja. Vėl į gatvę išbėga. Pavaiko aplinkines kates ir pasivaikščiot išėjusius šunėkus.
Na tokie šuneliai chuliganai. Regis ir visai nebaisūs.
Man būdavo labai juokinga, kai viena kaimynė jų paniškai bijodavo. Pamačius siaučiant gatvėje geriau grįždavo nei eidavo kur susiruošus.
Pasirodo be reikalo juokiausi.
Chuliganai įkando paštininkei į koją. Posmarkiai… Net pas gydytoją kreipėsi. Šeimininkai žadėjo leist mažius į gatvę tik su antsnukiais.
Šiandien vakare mažieji linksminosi vaikydami tokį pijokėlį.
Antsnukius tikriausiai nusiėmė. Grįždami namo užsidės
O ką?
Keiksmažodžiai…
Keikiasi dideli ir maži. Retas žmogus nėra nepavartojęs keiksmažodžio. Teko girdėti trimetį, kuris džiugiai rėkavo nespausdinamus žodžius. Teko girdėti kalbant žmogus maždaug taip” “Aš pypt, einu pypt, žiūriu pypt-pypt-pypt“.
Aš smalsuolė. Man kartais norisi panagrinėti kas kur kaip… Na tiesiog iš sportinio intereso.
Taigi ką aš atknisau:
“Keiksmažodis – žodis (paprastai daiktavardis, būdvardis, jaustukas, veiksmažodis), kuris suprantamas kaip įžeidimas, grubumas, vulgarumas. Dauguma keiksmažodžių siejasi su lytiniais organais, lytiniais santykiais, išmatomis ar kitais tabu.
Keiksmažodžiai vartojami skirtingais tikslais:
Keiksmažodžiai yra nekultūringo žodyno dalis, jie naudojami kaip įterpiniai.
Keiksmažodžių vartojimas priklauso nuo socialinės terpės. Paprastai keiksmažodžius gausiausiai vartoja žemo išsilavinimo, prasčiausio socialinio sluoksnio asmenys. Be to, keiksmažodžiai dažniau skamba vyriškose kompanijose, tuo tarpu mišriose ar moteriškose jų privengiama. Oficialiojoje, intelektualinėje kalboje keiksmažodžiai laikomi tabu. Viešojoje erdvėje keiksmažodžių vartojimui taikoma cenzūra.” (iš Vikipedijos)
Išsamiai paaiškinta.
Mokslininkai nustatė, kad keiksmažodžiai išties sumažina fizinį skausmą. Jie ištyrė, jog žmonės ištveria skausmą ilgiau, jei tuo pat metu jie keikiasi. Tačiau dėmesio: jei jie keikiasi nekaltais keiksmažodžiais, skausmas nemažėja! Vadinasi net jei tai visuomenės pripažinta kaip nepadoru, keikimasis padeda susižeidus - mažina skausmą. Ir galbūt teisingas posakis :”Vienas keiksmažodis per dieną išvarys daktarą iš kiemo…”
Gal pradžioje visi galvos, kad esate absoliučiai nemandagus, o pikta senutė sukels tikrą galvos skausmą…
Bet kartais tikrai verta nusispjauti ir ištarti šlykštų keiksmažodį.
Iš sportinio intereso 
Prieina pirmokėlis prie mokytojos ir klausia:
- Gal galite pasakyti, kas yra gestrobinių drandervaizerių simpulmacija?
- O kur tu apie tokius dalykus girdėjai? – pasimetusi suvebleno mokytoja.
- Aš pats taip sugalvojau! – išdidžiai pareiškia pirmokėlis.
Ir ko tik tie vaikai nesugalvoja 
Kažkada jau rašiau apie laimę. O dabar papildysiu.
Kai skaičiau Alchemiką radau be galo prasmingą pasaką apie Laimę. Pats geriausias mano skaitytas apibūdinimas tam jausmui:
“Vienas turtuolis pasiuntė savo sūnų pas išmintingiausią pasaulyje žmogų sužinoti Laimės Paslapties. Po keturiasdešimties dienų kelionės per dykumą jaunuolis pagaliau priėjo Išminčiaus pilį, stovinčią kalno viršūnėje. Išminčius, atidžiai išklausęs vaikino ir sužinojęs, ko jam reikia, pasakė šiuo metu neturįs laiko atskleisti Laimės Paslaptį, tačiau pasiūlė jam apžiūrėti rūmus ir sugrįžti po poros valandų.
- Tik norėčiau tave paprašyti vienos paslaugos, – pridūrė Išminčius ir padavė jaunuoliui šaukštelį, o į jį įlašino du lašus aliejaus. – Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad neišpiltum aliejaus.
Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais – aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas akių nuo šaukštelio. Po dviejų valandų jis vėl prisistatė Išminčiui.
- Taigi, – klausia šis, – ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei parką, kurį Vyriausiasis Sodininkas kūrė dešimtį metų? Ar atkreipei dėmesį į puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje?
Sumišęs jaunuolis prisipažino nematęs nieko. Jo vienintelis rūpestis buvęs neišlieti Išminčiaus įlašintojo aliejaus.
- Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano pasaulio stebuklus,- tarė jam Išminčius. – Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.
Kiek nuramintas, jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrinius. Dabar jis pamatė sodus, aplink juos dunksančius kalnus, subtilių gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas Išminčių, jis smulkiai apsakė, ką regėjęs.
- Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau tau įdavęs? – tuomet paklausė jo Išminčius.
Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato juos išpylęs.
- Tai va, – pasakė Išminčius, – galiu tau duoti vienintelį patarimą: Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje.”
Savaitgalį save lepinome. Ryšium su siaučiančiu gripu buvo nuspręsta ilsėtis (rekomenduoja per televizorių), todėl buvo atšauktas pietų gaminimas (kažkas greito ir lengvo) ir laikas skirtas filmų žiūrėjimui. Na ir skaitymui.
Prisiminiau senai skaitytą Paulo Coelho ALCHEMIKĄ. Ir nusprendžiau dar kartą jį paskaityti. O vėliau jei pavyks pagilinti filosofines žinias ir kitomis autoriaus knygomis.
„Alchemikas“ – tai savotiškas romanas-pasaka, pagrįsta rytietiška išmintimi.
Kūrinio veikėjas piemuo Santjagas Andalūzijoje gano avis, skaito knygas ir mąsto apie gyvenimą, nors yra įsitikinęs, kad avys išmoko daugiau negu knygos. Bet knygas vistiek nešiojasi savo krepšyje, jei ne paskaityti, tai po galva miegant pasidėti. Kasmet piemuo aplanko pirklį, turintį audinių parduotuvę, kad parduotų kiek vilnos. Tikroji priežastis užsukti į miestelį – pirklio duktė. Save jis kaskart guodžia, kad yra ir kitų merginų kituose miesteliuose. Bet šitoji traukia Santjagą gal sugebėjimu klausyti, gal savo didelėmis andalūziškomis akimis, o gal ir be jokios priežasties. Dvejus metus klajodamas po Andalūzijos lygumas, jis atmintinai pažįsta visus krašto miestelius, o jo gyvenimo prasmė – kelionės, klajonės po pasaulį.
Būtų paprasta atpasakoti turinį. Bet paprastas atpasakojimas tik sunaikintų pasakos esmę. Čia nėra žodžių “O paskui ilgai ir laimingai gyveno…”
Čia vienas gražiausių apmąstymų apie tai, ką gyvenime radai ir kokia to radinio vertė: „Jei tai, ką radai padaryta iš grynos medžiagos, niekada nesuges. Ir vieną dieną tu galėsi grįžti. Jeigu tai tik akimirkos blyksnis, žvaigždės sprogimas – sugrįžęs neberasi nieko. Tačiau tu būsi regėjęs šviesos blyksnį. Ir vien dėl to bus vertėję gyventi“.
Kodėl Alchemikas? Nes alchemikas – tai žmogus, pažįstantis gamtą ir pasaulį, kuris panorėjęs galėtų griauti pasivertęs vėju. Tai žmogus, įsitikinęs, kad „tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks.“
Labai įdomu, kad pasakoje nuskamba šių dienų visuomenei būdingas dalykas: „Aš nenoriu nieko keisti, nes nežinau, kaip keisti. Aš esu visiškai pripratęs prie savęs tokio, koks esu“.
Pasirinkau ir citatų. Gal kada kur nors pravers.
Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.
Jei tu pradėsi dalinti tai, ko dar neturi, prarasi norą siekti.
Žmogus neturi bijoti nežinomybės, nes kiekvienas yra pajėgus pasiekti visko, ko jis nori ir ko jam reikia.
Kiekviena diena skirta gyventi arba palikti šį pasaulį.
Meilė reikalauja būti šalia mylimojo.
Mylima, nes mylima. Mylėti nereikia jokios priežasties.
O žmonių širdys tokios. Jos bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų vertos arba kad nesugebės jų realizuoti.
Mes nematome didelių lobių, esančių prieš akis. O žinai kodėl? Todėl, kad žmonės netiki lobiais.
Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks.
Nes mylėdami visuomet stengiamės būti geresni negu esame.
Visi mes turime savo vidinį balsą arba kažką lindintį mumyse ir dažnai kaišantį savo trigrašį, prašo kas ar neprašo. Gal kažkas ir nesutiks, sakys neturi, bet… Nepatikėsiu, nors į galvą duokit.
Didžiausias dalykas kurį turime įveikti, tai išsigandęs šnabždesys galvoje “Tu negali to padaryti, net nebandyk” arba “Ką žmonės pagalvos?”
O galgi verta imti ir pabandyti padaryti. O dėl žmonių… Na jie kažką vistiek pagalvos ir tai jų asmeninis reikalas ką galvos. Yra tokis geras posakis “Durnas nesupras, o protingas nieko nesakys”.
Arba kartais ima tas vidinis balsas ir sukuria smegeninėje košmarėlį mažą. Imi įsivaizduoti, kad nutiks kažkas baisaus (čia aš ne apie vidines nuojautas, tai visai kas kita). Tiesiog pats susikuri sau mažą nuosavo siaubo filmo scenarijų, kuris prasideda žodžiais: “Kas bus, jei…”
Na kažkas bus. Bet nebūtinai taip kaip susigalvojai.
Nesenai perskaičiau Dorotos Terakowskos knygą “Belytis”.
Norint trumpai apibūdinti galima būtų pasakyti šiuolaikinės Veronikos istorija. Tik aišku pati knyga nuo Vienuolio “Paskenduolės” tai labai skiriasi.
Veronika svajojo, kaip mylimasis atsius pinigų ir ji išvažiuos į Ameriką, o lenkaitė Eva svajoja vietinėje diskotekoje šokti ant pakylos taip, kad visi ją matytų, žavėtųsi ir tuomet ji gal net parodytų savo brangiąją liemenėlę, su gražiais nėriniais.
Ne laiku, po išprievartavimo pastojusi mergina, pradžioje nori atsikratyti kūdikio. Bet… Gal pajunta, kad pradėtas ir joje augantis žmogutis tai galimybė kažką pakeisti gyvenime, kuris koncentruotas į valgymą, televizoriaus žiūrėjimą, tuščias viltis (išloš loterijoje daug pinigų, ir viskas vėl bus gerai) ir iškreiptas vertybes (Evos jaunėlė sesuo iš tikybos gauna dvejetą, nes palygina dangų su supermarketu, o Abraomą, besiruošiantį aukoti Izaoką, – su Voldemortu).
Įdomi knyga.
Nors šiaip aš kiekvienoje knygoje, net pačioje neįdomiausioje kažką randu.
Ir čia radau. Evos močiutė Marija kažkui priminė mano močiutę Eleną. Gal tuo valstietišku rambiu požiūriu. O ponios Terezos baimė ” Ką žmonės pasakys…” ir noras gyvent geriau už kitus…
Tu tik būk…
Ar palaima, ar prakeiksmu
Kaip nori vadink šį savo buvimą…
Nes nuodėmė tokia lengva
Ir ne visada suprantama teisybė.
Būk sutverta dangaus ar likimo
Kaip džiaugsmas ar kaip skausmas
Akimirkai ar amžinybei.
Paslaptimi neatskleista būk.
Būk tikra ar pramanyta
Tu tik būk…
