Apie nieką ir apie viską

Šian galvojau apie sutapimus. Tiesiog šiaip…

Ar sutapimas, kad kelios gatvės neturi namų pažymėtų 13 numeriu?

Vėjų gatvėje tokio nerasta, Vilties gatvėje irgi, mano gatvėje kurioje aš gyvenu 13-tasis numeris dingęs. Daugiau šian nesiknaisiojau.

Kažkada skaičiau, kad Amerikoje vengiama šito skaičiaus. O man jis visai patinka.

Bet aš apie sutapimus. Gyvenu name, kurio numeris sutampa su mano gimimo metų dviem paskutiniais skaitmenimis. Paskutinis namo numerio ir gimimo metų skaičius sutampa su  paskutiniu gimimo dienos skaičiumi.   Ir tas skaičius priskiriamas prie magiškųjų. Egzistuoja jis ir apverstas aukštyn kojom, bet nuo vartymo tada sumažėja ir praranda 1/3 savo vertės. Sudėjus mano gimtadienio dienos abu skaičius gausime mėnesio, kurį gimiau eilės numerį.

Įdomus tas skaičius. Jis simbolizuoja aštrumą, kovingumą, impulsyvumą, troškimą judėti tik pirmyn, daug pasiekti. Man tas skaičius atrodo tarsi oro balionas ant siūlo, pasiruošęs kilti aukštyn.

O aš norėjau išsivirti saldainių. Moliūginių ir imbierinių, naminių…

Bet… Vėl pasikartosiu: “Gerais norais kelias pragaran grįstas”.

Taigi pradėjau gaminti saldainius: supjausčiau gabalą moliūgo stambiais stačiakampiukais, gabalėliais nuluptą imbierą. Viską apibarsčiau rudu cukrumi ir palikau, kad cukrus ištirptų.  Kai ištirpo gautą sirupą užvirinau ir užpyliau ant imbierų ir moliūgų. Palaikiau kol atvės. Tada sirupą nupyliau, o moliūgus ir imbierus užpyliau vyšnių sirupu.

Norint gauti saldainius reikia maišant pavirti 5 minutes, nupilti sirupą, moliūgus ir imbierus sudėti ant sietelio nuvarvinti, pabarstyti cukrumi ir porą valandų kepti orkaitėje 70 laipsnių temperatūroje.

Orkaitė mano tuo metu buvo užimta, kepė kugelis, bet tai ne bėda, saldainiukai būtų ir palaukę, bet aš, užsigalvojau puodą maišydama apie gyvenimo prasmę ir paviriau būsimuosius saldainiukus ne 5, o 10 minučių. Kai atsibudau iš minčių pamačiau, kad moliūgai labai gražiai tešta, o puode marmaliuoja kažkas panašaus į marmeladą.

Nuo žioplumo vaistų nėra. Tik vėl pasikartosiu: “Nėra to blogo, kas į gerą neišeitų”.

Pridėjau tris šaukštus rudo cukraus ir paviriau dar 15 minučių. Maišydama, kad neprisviltų. Gavosi toks labai gražios vyšninės spalvos su auksiniais gabalėliais gaminys. Ir skonis pikantiškas.

Ryt duosiu draugėms paragaut.

Kadangi moliūgo dar turiu reikės išsivirti daugiau.

Prispalvijau rašydama, kad būtų margiau, nes pastaruoju metu prie manęs kabinėjasi juodai-rudai – tamsiai mėlynai -pilkos spalvos.

Pažaidžiau su spalvomis, pašlapinau, pataškiau, pamojavau popieriaus lapu ir gavau:

Bandžiau kažką įžiūrėti dėmėse.

Net eilės tokios pasidėstė:

Jūra, lyg Mažojo Princo planeta

Su savo patalu sūriu…

Beribiais vandenais ir skoniu ašarų

Ir atsirado tai:

Šiandien savaitgaliui paįvairinti žiūrėjau filmą per dvd.

Įdomus filmukas pasitaikė, šiaip aš filmus per teliką retai žiūriu, nes mane labai nervina du dalykai:

a) reklamos, kurios kišamos reikia ar nereikia

b) priedėlis, kuris nusičiupęs pultelį perjunginėja kanalus ir pradėjus žiūrėt vieną filmą gali baigti žiūrėti trečiu

O va žiūrint DVD jau kitaip, nėra reklamų ir priedėlis nesugaudo pultelio, tiksliau ką ten jau perjunginėsi.

Taigi žiūrėjome Kevin’o Bacon’o filmą Numylėtinis (LoverBoy)

Trumpas siužetas:

Perskaičiau dar vieną knygą.

Pastaruoju metu man pakliūva knygos kaip ir istorinės, bet susijusios su raganystėmis, mistika, aiškiaregėmis moterimis ir meile…

Kartais perskaitytos sapnuojasi, bet vaizdiniais nesusidėlioja.

Va ir dabar Jessicos Gregson romanas „Angelų kūrėjos”, kirba galvoja ir vis norisi pavartyti dar ir dar… Per naują perskaityti kai kurias knygos vietas.

Keturiolikmetę Sari labai kankina vienatvė. Ji – kaimo žiniuonio ir išminčiaus dukra, turinti aiškiaregystės dovaną, ir visų yra laikoma ragana… Kaime ji neturi draugių, bet svajoja apie mergaitišką draugystę. Mirus tėvui daugiausia bendrauja su kaimo pribuvėja teta Judita (viena mano draugė sakė, kad jei turės kada kalę, butinai pavadins Juddi)kuri labai savotiškų pažiūrų ir principų.

Prasidėjus karui, visi kaimelio vyrai iškeliauja į frontą, o tarp vienų likusių moterų užsimezga neįtikėtinai stiprus ryšys. Pirmą kartą Sari pajunta, jog turi draugų. Tačiau už šią draugystę tenka sumokėti, nes moterys stengiasi išlaikyti karo joms suteiktą laisvę.

Vyrai grįžę iš karo moterims laisvės duoti nenori… O kaip geriausia paverst moterį bejėge, jei ne draudimais ir kumščiu. Ir savo laisvę moterys perka priespaudėjų mirtimi.

Gera knyga nepaisant… Net nemoku apibūdinti paprastais žodžiais. Atimti kitam gyvybę palaipsniui, stebint jo kančias ir užmerkiant akis.

Angelų kūrėjos – labai dviprasmiškas apibūdinimas.

Šitą receptą radau internete. Užsirašau, nes ruošiuos gaminti ir bijau numesti kur. Jei darysiu patobulinimus tai parašysiu. O dabar toks kaip radau.

Rašė, kad tai:

Puikus užkandis prie alaus. Ir šiaip, mėgstantiems aštresnį skonį.

Reikės:

kiaušinių;

fermentinio sūrio;

majonezo;

česnako;

krabų lazdelių.

Paruošimas

Kietai virtus kiaušinius sutarkuoti. Sūrį taip pat. Sumaišyti su majonezu, dėti smulkinto česnako. Formuoti rutuliukus, kuriuos apvolioti tarkuotose krabų lazdelėse.

Labai labai paprasta

Svarbu ar nesvarbu tai, kad gerai tau ar blogai, turtingas tu ar biednas, išmintingas ar kvailas, sveikas ar sergantis ? Nori kažką pasiekti ir kovoji su savo likimu o gal susitaikei ir priėmei viską, taip kaip yra .

Reikšmingas ir svarbus tu esi tik sau ir tik savo susikurtam pasaulyje. Čia tu gali būti tuo kuo nori. Savo susikurtame pasaulyje gali  tapti nereikšmingais  tavo amžius,  socialinis statusas, lytis,  tautybė,  kalba, kuria tikrame pasaulyje  tu kalbi ir galvoji.  Tampa nesvarbu ir tai, kas buvo su tavimi praeityje, ar  tai, kas vyksta su tavimi dabar, nei tai, kas laukia tavęs ateityje. Neturi ir jokios reikšmės, ką tu matai prieš save. Tu esi savo iliuzijų pasaulyje ir tau gera. Gera taip, kaip gali būti maloniame vasaros sapne.
Ar yra kas nors pasauly, kas būtų svarbu ir prasminga ? Ne tik tau, bet ir kitiems.
Ne, nieko panašaus neegzistuoja.

O koks turi būti realiam pasaulyje?

Ar šaltas ir panašus į akmenį?  Ar paniręs į audringą veiklą ar nieko nedarantis? Ar tikintis į Dievą  ar negalvojantis, gyvenantis savo gyenimą, besimėgaujantis malonumais. Ar matantis kažkokią prasm, ar, atvirščiai, viskasviskas atrodo beprasmiškai absurdiška.

Ar svarbu tai, ką tu galvoji, kad tu galvoji, ką tu jauti,  ką tu tiki.?

Kam svarbu, linksma tau ar liūdna, žinai tu ką nors ar ne, kalbi tu ar tyli, judi  ar sėdi vienoje vietoje įsmeigęs akis į tuštumą, ir, galiausiai, ar svarbu, gyvas tu ar miręs.
Nėra svarbu visiškai niekas.
Išskyrus meilės galią.

Jei esi mylimas – vadinasi esi svarbus.

Ir visiškai nesvarbu kas tave myli. Mylėti gali ir beglobis šunelis, kuris kiekvieną rytą vizgindamas uodegą palydi tave į darbą.

Šian man pasakė, “ O už kokias lėšas vesi renginį, tau mokės papildomai?”

“Ne.”

“Tai tik durni gali dirbt už dyką…”

Gal…

Paskutiniu metu nustojau ginčytis ir įrodinėti savas tiesas.

Neįdomu

O pas mane kabinete apsigyveno bildukai – graibštukai. Kaip nebūtų keista gvelbia popierius, kuriuose yra konkursų, projektų aprašymai ir pastabos pieštuku rašytos.

Įdomu ką su jais veiks? Galėtų paprašyti, esu durna, nupirkčiau švaraus popieriaus.

Kiekviena moteris širdyje yra ragana…

Bet ne kiekviena gali išdrįsti panaudoti savo galias.

Tai žodžiai, kurie buvo parašyti ant viršelio knygos, kurią ką tik baigiau skaityti.

Tai Philippos Gregory knyga “Žiniuonė”. Knyga man patiko, tokia pseudoistorinė, nugramzdinanti į mistiką, juodąją magiją.

Neturėjo bobutė bėdos – įsigyjo ožką.

Aeina šiandien inžinierius ir sako: “Tu turi savo kabinete nuosavą spausdintuvą. Su nuosavais dažais. Iš namų atneštą.”

“Turiu”, sakau. ” O kitą dar kolegei daviau, bet josios be dažų”

“Slėpkite greičiau, bo buhalterinis auditas vaikšto po mokyklą ir radę, kad Jūs taip darote nubaus”

Geras… Aš iš namų daiktą ne litą, nnet ne dešimt kainuojantį į DARBĄ NEŠU, PINIGUS NUOSAVUS MOKYKLOS REIKMĖMS LEIDŽIU, o mane nubaus…

Įdomu už ką? Už durnumą? Ar kad aš ne nacionalinis turtas, kaip žymi seimūnė

Bet aš ne apie tai norėjau. Vėl nuklydau į lankas

Aš apie rommantiką…

Reikėjo parašyti skelbimą… Tokį, kad sudomintų ir pritrauktų…

Toks ir buvo parašytas.  Toks ir bus pakabintas.

Bet kitoje vietoje kabės skelbimas kviečiantis į tą patį renginį.  Tik aš jį perskaičius (skelbimą) į tą renginį savo kojos nekelčiau. Nieko nuo eilinės nuobodžios pamokos nesiskiria…

Todėl …