Sako, kad norėdami geriau pažinti save turime pabūti vieni. Gal būt vienatvė pasirodys nuobodi, nes paprastai pripratę laiką leisti dirbdami, žiūrėdami televizorių ar bendraudami su kitais žmonėmis. Visa tai svarbu, bet… Kartais būnant vienumoje gimsta netikėtos mintys, vaizdiniai, kažkas neapčiuopiamo. Netikėtai nukeliauji į savo vidų, prisiminimus… tolimus, tolimus ir iš naujo atrandi save… Tokį patį ir truputį kitokį…
Labai mėgstu alyvuoges. Su sūriu, bet galiu valgyti ir vienas… Na patinka man jų keistas, pikantiškas skonis. Va kiti namykščiai jų nemėgsta… Todėl galiu mėgautis jomis viena…
Bet vienai neįdomu 
KARTAIS NORISI ALYVUOGES PASIDARYTI DAR PIKANTIŠKESNES.
Tam tinka ir žaliosios, ir juodosios alyvuogės be kauliukų ir jokio įdaro. Man šiaip labiau patinka žaliosios.
Pasiruošiame marinadą : porą šaukštų alyvuogių aliejaus (galima ir paprasto, bet …) česnako kelios skiltelės, po arbatinį šaukštelį rozmarino, čiobrelių ir baziliko. Nesenai įsigijau vazonėlio baziliko. Žalio, kvepiančio pipirais su cinamonu, dar pasisodinau raudonojo (laukiu ar išdygs 
) Pusė arbatinio šaukštelio cukraus, jei yra geriau rudojo, cukranendrių, trys šaukštai vyno acto (arba pusė stiklinės raudonojo vyno, bet tai jau prabanga ) druskos pagal skonį. Viską gerai sumaišyti, paplakti ir užpilti ant alyvuogių.
Palaikyti porą dienų šaldytuve.
Naujas įdomus skonis.
Pastaruoju metu sapnuoju keistus sapnus…
Gal pavasaris veikia, gal… Net nežinau… Tik kelia man jie nerimą… Sapnai ir Hipnas miego dievas man negailestingi
Va naktį iš šeštadienio į sekmadienį sapnavau savo vestuves. Save, kaip nuotaką, balta suknia pasipuošusia. Ne, ne vadinamu tortu… Labai skoninga vintage stiliaus suknele… Tik jaunikis mano buvo amžiną atilsį tėvelis. Ir tekėti visai nenorėjau… Nuotaika po sapno tokia poslogi buvo…
Vakar priguliau dieną pasnausti… Ir… Susapnavau, kad upej, ežere, jūroj… na kažkur vandeny, sodinu kažkokius daigus. Lyg ir pasodinau, nueinu pataisyt ir šlumštai į vandensmėlio duobę… Smunku gilyn, kojom atsiremti negaliu, bandau rėkti, nes kažkur mano “brangiausias” šmėklinėja… Balsas sapne stringa. Itempiu jėgas, pašoku rėkdama ir pabundu… Visa prakaituota, ašarota ir išsigandusi…
Apkaltinu “brangiausią” kad manęs negelbėjo, laukė kol nuskęsiu…
Šiandien ryte atsiverčiu “Pūkuotuko išmintį” knygelę, kur parašytos Protingos Labai Mažo Protelio Meškiuko Mintys ir ką sau bemanyti.
Citata “Staiga pasinėrus, Svarbiausia Laikyti Galvą virš Vandens.”
Turiu du simbolius, kurie skirtingais laiko tarpais vis lydi mane. Na kaip talismanai… Įsipina į mano gyvenimą, sapnus, mintis…
Tai Gyvatė ir Drugelis… Kartais pagalvoju, kad save galiu palyginti su gyvate Mėgstu šilumą, saulę… niekada pirma nepuolu, bet jei užlipa ant uodegos, tai skolinga nelieku. Nesu kerštinga, jei mane įskaudino, tai … atkeršiju ir galime draugauti toliau
Šiaip simbolikoje gyvatė Gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis. Gyvatė - amžinybės simbolis, bet man ji patinka dar ir dėl to, kad reiškia pagundą. Ji pati gundo… Krikščionybėje gyvatė simbolizuoja pagundas arba dvasines abejones, trukdančias siekti užsibrėžto tikslo. Neveltui Biblijoje rašoma, kaip gyvatė Ievai ir Adomui davė uždraustą vaisių, dėl kurio jie buvo išvyti iš rojaus. Kiti sako, kad ten žaltys buvo, bet juk jie ( gyvatė ir žaltys) artimi giminiečiai jei neklystų.
Ir apskritai gyvatė Gyvatnešio simbolis. Ant Gyvatnešio ir Šaulio žvaigždynų ribos yra galaktikos centras. O man pasitaikė, laimė ar nelaimė, gimti po šiuo ženklu.
Tai lyg ir paaiškinti galima potraukį šiam ženklui ar simboliui.
O drugelis? Toks švelnus, margaspalvis, lengvabūdis tvarinys… Kas gali būti švelniau ir trapiau už netikėtą praskrendančio drugelio prisilietimą? Ir simbolikoje Drugelis – prisikėlimo ir nemirtingumo simbolis. Per gyvenimą drugelis ne kartą keičia pavidalą: iš kiaušinėlio išsirita vikšras, jis virsta lėliuke ir tik po to – drugeliu.
Senovės Graikijoje ir drugys, ir siela buvo įvardijami vienu žodžiu. Ir aplamai Fėjos, sapnai ir Hipnas miego dievas, buvo vaizduojami su drugelių sparnais. Japonijoje ir Kinijoje drugelis ir dabar išliko tiesioginiu moteriškumo simboliu, taip pat reiškiančiu gyvenimo malonumus bei pakilią nuotaiką. Senovės romėnai tikėjo, kad drugeliai – tai atgiję žiedai, kurie pakilo nuo savo stiebo. Japonijoje drugelis simbolizuoja tai, kas žmogaus gyvenime yra geriausia ir pamatyti drugelį – laimę nešantis ženklas. O štai senovės Indijos legenda byloja, kad drugelis – tai dvasia, kuri pateko į rojų. Dievas pasiuntė ją į žemę, kad ši atliktų paštininko vaidmenį. Ir drugeliui tyliai sušnabždėjus savo norą, jūsų pageidavimas ant peteliškės sparnų bus nugabentas tiesiai pas dievus, ir visos svajonės būtinai išsipildys.
Kartais man atrodo, kad Laimė – tai drugelis: gaudydamas niekaip jo nesugausi, bet jeigu ramiai sėdėsi, jis galbūt nutūps tau ant peties…
Taigi… Gyvatė ir Drugelis… Tokie skirtingi ir tokie panašūs…
Kartais tenka pasitelkti savo vaizduotę. O ji pas mane laki laki
Va kartais ima žmonės ant manęs rėkti. Kartais be reikalo, kartais … Kartais imu ir pasitelkiu į pagalbą savo vaizduotę. Žmogėnas ant manęs rekia, o aš įsivaizduoju, kad paimu paplavų kibirą, prieinu ir žiūrėdama į jį išpylu tą kibirą rėksniui ant galvos. Srutos sruva, anas rėkia. Na dabar bent jau aišku kodėl…
Tiesa nevisada spėju pasitelkti vaizduotę. Labai jau mane psichologiškai pyktis gniuždo, bet jei spėju…
Dar vaizduotę pasitelkiu, kai reik kalbėt, bendraut ar kokius reikalus tvarkyti su arogantiškais snobais. Na tokiais, kurie sau labai labai svarbūs… Jie tokie išdidūs, o aš imu ir isivaizduoju juos kabinete ( ar kur kitus) be drabužių…
Na jei be drabužių, tai ar gali būt orus?
Jei jau pradėjau apie pasakas, tai ir pratęsiu:)
Nuo vaikystės mano pats mėgstamiausias herojus Mikė Pūkuotukas. Net nežinau kodėl… Gal, kad naivus, gal, kad biškį savanaudis, gal kad kvailas, bet kai pasako, tai tiesiai į tašką…
Va ir ugdytinius savo stengiuosi įvesti į Mikės Pūkuotuko pasaulį …
Net žaidimą tokį žaidžiame. Turiu aš nusipirkus knygelę Pūkuotuko išmintis: “Protingos Labai Mažo Protelio Meškiuko Mintys”. Va ir pamokos pradžioje atsiverčiame kurį pakliuvo puslapį ir perskaitome citatą. (Čia su viena grupe)
Šiandien pakliuvo tokia citata “Pats geriausias būdas eilėms rašyti – leisti daiktams susirikiuoti, kaip jie nori”
O šiandien kontrolinis
Nuo vaikystės mėgstu skaityti pasakas. Net ir dabar sulaukusi … amžiaus joms neatsispiriu. Skaitau, o paskui mastau…, kad kiekvienoje pasakoje yra dalis realaus gyvenimo. Kaip ir muilo operoje. Juk jei paimtų statistinę Lietuvos moterėlę, nufilmuotų jos kasdienybę, bet apvilktų gražiais rūbais, oi kokios aistros kirbėtų…
Bet aš juk apie pasakas…
Va, skaičiau vaikystėje Jonuką ir Grėtutę, baisiai gailėjau, kai į raganos namus papuolė. Na ką jau jie tokio padarė… Atsilaužė pyraginio namelio, nulaižė šokoladinę tvorelę… Tai alkani buvo…Reik tuoj imt uždaryt, kepti… O va visai neseniai kaimynų “chunveibinai” nuniokiojo mano draugės tulpes. Išlaužė, sutraiškė… Ir supratau raganos jausmus. Ji gal visą gyvenimą statė savo svajonių namelį. Gražino… O čia atklydo nenaudėliai ir puolė niokioti. Bet kas gali suraganėti…
Ir pamotę, kuri podukros atsikratyti norėjo suprantu. Atitekėjo jauna, graži kraičio tik stebuklingą veidrodėlį turėdama. Gražiausia rūmuose jautėsi, visų žvilgsniai krypo. Juk visos mes rytais veidrodėlio klausiame, “Kas pasaulyje gražiausia…” ir visos norime atsakymo “Tu, tu gražiausia…” Tik ne visos tai sau prisipažįstame. Va ir pamotei pasakė veidrodėlis, kad užaugo konkurentė, staipysis, kraipysis gerbėjus vilios. Taps pamotė antraeile asmenybe. Sens rūmuose vis labiau vieniša tapdama… Moteriškas jos poelgis, oi koks moteriškas…
Va ko nesuprantu dabar, tai Raudonkepuraitės mamos. Labai neatsakinga motera buvo. Išleisti mažą mergaitę per mišką, vieną. Ir dar prikrovus krepšį kvepiančių mėsa pyragėlių. Kas kad įspėjo su Vilku nekalbėti… Maži vaikai patiklūs…
Ir va dabar supratau, kodėl man baisu būdavo kai skaitydavau Sniego Karalienę ir priskaitydavau iki tos vietos, kur Gerda ieškodama Kajaus pakliūva į užburtą sodą. Lyg tai vieta, kur Gerdai niekas negrėsė. Sodas, kalbančios gėlės, miela tetulė, kuri sustabdė laika. Ramuma. Tik kalbančios gėlės kalbėjo su mirusiais, o paskui su Gerda. Ir pats gyvenimas stovėjo vietoje, nesikeitė… Amžina vasara….
Nežinau, kodėl parašiau… Užėjo kažkas ir tiek…
Prieš tūkstančius metų katės buvo garbinamos kaip dievai. Jos niekuomet šito neužmiršo. Katės yra protingesnės už šunis. Negalite priversti aštuonių kačių tempti per sniegą rogutes. Netgi vienos negalite:) Nes katės daro ką nori ir kada nori. Šunys tiki, kad yra žmogiški. Katės tiki, jog jos yra Dievas. Žmonės, nekenčiantys kačių, kitame gyvenime atgims pelėmis.
Taip Jiems ir reikia…
